captcha

Jūsų klausimas priimtas

Libertas Klimka. Apie mugių kilmę ir reikšmę

Vilniuje nerūpestingą vasaros nuotaiką savaip pratęsė rugsėjo savaitgaliais vykusios didelės šventės: Sostinės dienos ir Tautų mugė. Ką gi, ruduo – tikrai didžiųjų rudens prekymečių laikas. Nuo senų senovės šitaip... Kai tik viskas nuo laukų būdavo nuvaloma, sukaupiama aruoduosna ir podėliuosna, tai ir žiūrima: ko labai gausiai užderėjo – turgun; ko trūksta namų ūkyje, ko pristigs žiemą – iš ten.
ELTA nuotr.
ELTA nuotr.

Vilniuje nerūpestingą vasaros nuotaiką savaip pratęsė rugsėjo savaitgaliais vykusios didelės šventės: Sostinės dienos ir Tautų mugė. Ką gi, ruduo – tikrai didžiųjų rudens prekymečių laikas. Nuo senų senovės šitaip... Kai tik viskas nuo laukų būdavo nuvaloma, sukaupiama aruoduosna ir podėliuosna, tai ir žiūrima: ko labai gausiai užderėjo – turgun; ko trūksta namų ūkyje, ko pristigs žiemą – iš ten.

Be to, prekymečiai kaimo žmogui būdavo ne tik ūkinė reikmė, bet ir nemaža pramoga, juk reikia pabūti tarp kitų žmonių, pabendrauti su giminėmis ir pažįstamais, sužinoti visas naujienas. O kur jaunimas susipažins, pabendraus? Pagal senovinius papročius vyriausios dukros teisė buvo su tėveliais turgun važiuoti – save parodyti, į kitus pasižiūrėti. 

Šiandien į tradicinę mugę išsiruošiame daugiau liaudies talentais pasidžiaugti. Bet ir ne tik:  miestelėnams tai galimybė įsigyti kaimo skanėstų, gražių rankų darbo buities reikmenų. Gal ir prisiminti jaunystę, gimtąją tarmę... Tos šventės, vykusios poilsio dienomis, į miesto centrą išviliojo bene visus vilniečius, o ir svečių, tiek prekiaujančių, tiek ir smalsaujančių, sulaukta nemažai. Sostinės dienas nuspalvino profesionalių menininkų kūriniai ir leidyklų knygynai. O Tautų mugę – tautodailės dirbinių įvairovė ir išmoningumas.        

Mugės reikšmę visuomeniniame gyvenime sunku nusakyti trumpai, nes tai ne vien tik ekonominis ar socialinis, bet ir etninės kultūros reiškinys. Tad verta priminti istorines prekymečių mūsų krašte  šaknis. Iki XV a. Lietuvoje miestietiškos gyvenvietės tebuvo nedidelės ir negausios, dažniausiai įsikūrusios prie vietininkų pilių. Jų tolimesnę raidą sąlygojo čia gyvenusių laisvųjų amatininkų ir jų gaminius realizuojančių pirklių veikla. Valdovas gaudavo pajamų iš turgaus mokesčių ir prekybos muitų, tad suteikdavo privilegijas prekybai. Sausumos ir vandens prekybiniai keliai jungė sparčiausiai besivystančius miestus.       

Lietuvoje būta skirtingų prekymečių. Vadinti jie taip pat skirtingai: turgus, kermošius, jomarkas, mugė. Kermošius – prekyba, lydinti kokią nors bažnytinę šventę, atlaidus. Žodis kilęs iš vokiško „Kirche messe“ (bažnytinė prekyba). Jomarkas – pats svarbiausias metuose turgus; žodis vėlgi iš vokiško „Jahr markt“ (metų mugė). Jomarkai trukdavo ne vieną dieną, kitaip nei paprasti turgūs. Kodėl šie žodžiai atėjo iš vokiečių kalbos? Būtent Vidurio Europoje susiformavo miestų ir miestelių savivaldos tradicijos bei teisynas – visa vadinamoji magdeburgija, pagal Vokietijos miesto Magdeburgo teises. Gavęs teisę rengti jomarką, miestelis galėjo būti tikras dėl savo ateities, – ir prekeiviams, ir amatininkams darbo bei uždarbio nepritrūks. Didesniuose Lietuvos miestuose amatininkai Vakarų Europos pavyzdžiu jungėsi į cechus, kurie valdovo suteikiamu statutu garantavo jų gaminių  monopoliją bei meistrų teisę dalyvauti miesto valdyme. Prekymečių tvarką prižiūrėdavo rotušės. Etnografiniuose regionuose susiklostė ir labai specifinių, tik tam kraštui būdingų  mugių. Pavyzdžiui, rudenį Žemaitijoje garsėdavo Notėnų mugė, vadinama obuoline, o štai Ragelių kermošius aukštaičių buvo vadinamas grušniniu.   

Turgus maitino miesto žmones, o valstiečiams – tai vienintelis būdas užsidirbti pinigų pramonės gaminiams. Turgus – žmonių betarpiško bendravimo vieta, todėl prekyba jame tapo apipinta papročiais bei tradicijomis. Kita vertus, per turgus ir etninė kultūra, išaugusi kaimo terpėje, pasiekdavo miestą; ne tik gaminiais, bet ir dvasine kultūra – folkloru, kalbos puošmenomis, dainomis ir etnomuzika. Prekybinį sandėrį užtvirtindavo paprotinės teisės normos – magaryčios, rankų sukirtimai ir kt. Turgus juk taip pat vaidinimų, cirko pasirodymų, muzikavimo, išdaigų vieta. Toji tradicinė kultūrinė turgaus infrastruktūra turi puikias perspektyvas ateičiai. Tokios mugės, kaip Vilniaus šimtmečių tradicijų Kaziukas, garsėjantis tautodailės dirbiniais, puikiausiai gali tapti tarptautinio turizmo objektu, europinio lygio atrakcija. Lygiai ir Baltramiejaus mugė, atskleidžianti istorinių amatų įdomybes. 

Šio rugsėjo sostinės mugėse galima buvo pasidžiaugti tuo, kad nemažai prekybinių palapinių buvo  pasipuošusios tautinio paveldo ženklu; o sertifikuoti gaminiai jau turėjo nemažą paklausą. Visuomenėje išties plinta suvokimas, jog tradiciniai gaminiai yra didelė vertybė. Ir geresnio pavyzdžio čia nerasiu kaip juoda ruginė duona, ąžuoliniame duonkubilyje užraugta ir molinės duonkepės karštyje subrandinta. Miela tokios kepalaitį įsigyti, tarkime, iš jaunojo ūkininko Gintaro, beveik šiltą atvežtą iš Krunų kaimo Širvintų rajone. Jaunimo tarpe plinta gera mada pasipuošti baltiškais papuošalais; tai archeologinių radinių kopijos, primenančios mūsų tautos savitą istorinį kelią. Įdomu, kad tie bronzos ar sidabro liejinukai – segės, smeigtukai, kabučiai – kuo puikiausiai dera prie šiuolaikinių rūbų. Tuo buvo galima puikiausiai įsitikinti mugėje prie „Etnopapuošalų“ palapinės. Ir dar kelių meistrų darbais gėrintis... O štai iš šiurkščių vilnų tų avelių, kurios nuo seno auginamos Lietuvoje, numegztos kojinės, pirštinės ir riešinės saugo mūsų sąnarių sveikatą nuo orų išdaigų vėlyvą rudenį ir žiemą. Vasarą ogi labai pravartūs lininiai rūbeliai. Gali linas papuošti ir būstą; štai jau ne vienoje mugėje akį džiugina subtilių spalvų ir raštų deriniai tautodailininkės Zitos iš Panevėžio staltiesėlėse. 

Tautos tradicijos susiklosto šimtmečiais ir atrenka tai, kas reikalingiausia ir naudingiausia žmogui. Įdomu lyginti lietuvių kultūros paveldą su kitų tautų tradicija; tam Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorija šiandienos sambūviui padėjo tvirtus pamatus. Todėl Tautų mugė jau tvirtai įžengė į sostinės renginių kalendorių. Dalyvių tarpe šiemet mirgėjo totorių, karaimų, gudų, lenkų tautiniai rūbai.       

Šventiniuose Vilniaus turguose šiemet buvo visa ko pilna, tačiau magėtų, kad organizatoriai ateityje kuo plačiau panaudotų senuosius papročius bei istorinę atmintį, siejant su istoriniais krašto įvykiais, – turėtume šiuos renginius vis patrauklesnius. 

Komentaras skaitytas per LRT radiją.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...