captcha

Jūsų klausimas priimtas

Kodėl svarbu dvigubai daugiau klausytis nei kalbėti

Jau trečius metus liepos 18-ąją, minėdamas akustinės ekologijos judėjimo pradininko kompozitoriaus Murray Schaferio gimimo dieną, Simono Fraserio universitetas Kanadoje organizuoja Pasaulinę klausymosi dieną.

Jau trečius metus liepos 18-ąją, minėdamas akustinės ekologijos judėjimo pradininko kompozitoriaus Murray Schaferio gimimo dieną, Simono Fraserio universitetas Kanadoje organizuoja Pasaulinę klausymosi dieną. Vieną dieną per metus esame raginami įsiklausyti į mus supančią aplinką, suorganizuoti aplinkos garsų perklausos vakarą arba tiesiog pasivaikščioti, apmąstydami tylos ir triukšmo santykį mūsų gyvenime.

Afrikiečiai turi patarlę, kuri sako, kad neveltui Dievas žmogui davė dvi ausis ir tik vieną liežuvį. Todėl klausytis derėtų dvigubai daugiau nei kalbėti.

Klausymosi ir kalbėjimo santykis itin svarbus viešųjų diskusijų valstybei svarbiais klausimais kontekste, ir nejučia vėl maga analizuoti diskusijas dėl atominės energetikos Lietuvoje. Jos šalininkai energingai agituoja pasitelkdami brangiai kainuojančią televizijos reklamą, kurioje mokslo daktaro laipsnius akcentuojantys kalbėtojai liaupsina pažangią technologiją ir piešia šviesią šalies energetikos ateitį.

Kiti populiarūs kalbėjimo būdai yra oficialieji projektą įgyvendinančios įmonės leidiniai, pilni laisvai interpretuojamų pasenusių sociologinių apklausų duomenų, entuziazmo kupini politinių savaitraščių straipsniai ir energetikos forumai, į kuriuos kviečiami vienai pusei atstovaujantieji pranešėjai, nepaliekantys vietos išsamesniam kitų energetikos ūkio vystymo alternatyvų aptarimui.

Pastaraisiais metais Lietuvoje nepalyginamai daugiau informacinio triukšmo apie pačią atominę energetiką, palyginus su trumpai prieš keletą metų projektą valdžiusio trigalvio slibino laikais. To meto spaudos analizė atskleidžia, kad kalbose dominavo laikiną partnerystę sudariusių politikų ir lietuviško verslo pažadai apginti šalį nuo rusiškos meškos ir užtikrinti mažas elektros kainas vartotojams. Tai buvo „atominio renesanso“ laikai, dar iki Fukušimos, kai statybos daugiausia buvo grindžiamos tuo, kad „visi taip daro“. Apie skirtingas reaktorių technologijas, taršią urano gavybą ar brangų jėgainių draudimą tuomet vos užsiminta.

Tačiau nepaisant kur kas didesnės temų ir kalbėtojų įvairovės, atidžiau įsiklausę suprasime, kad tai, kas vyksta mūsų viešojoje erdvėje, labiau primena diskusijos iliuziją nei tikrą diskusiją. Pokalbių, kuriuose suinteresuotos pusės ne energingai gina savo pozicijų įtvirtinimus, parinkdami argumentus kaip kuo sunkesnius akmenis, kurie numuštų priešininką, o derina interesus siekdami suprasti oponentą ir išskleisti argumentų įvairovę, kad paaiškėtų geriausias sprendimas, praktiškai negirdėti.

Ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse kalbant apie atominę, dažnai minimas informacijos trūkumas. Šalininkai paprastai sako, kad priešininkai yra prastai informuoti, neįsigilinę į reikalo esmę ir gavę visą informaciją, neabejotinai iškart pakeistų savo nuomonę. Tiesa, Lietuvoje dar labai populiaru atsisakyti suteikti informaciją apie projektą, prisidengiant derybomis su investuotoju arba ją slėpti, bijant, kad Rusija pasinaudos savo piktiems kėslams įgyvendinti. Tuo metu atominės priešininkai priekaištauja dėl neteikiamos informacijos, nepaviešintų galimybių studijų ir ignoruojamų alternatyvų.

Informacijos trūkumu taip pat kartais bandoma pateisinti pilietinės pozicijos neturėjimą. Praėjusią savaitę, referendumo parašų rinkimo maratonui artėjant į pabaigą, į elektroninio mano pašto dėžutę atsitiktinai užklydo laiškas, kuriame viena mokslininke prisistatanti pilietė savo atsisakymą pasirašyti grindė tuo, kad nėra dalyko specialistė. Esą save gerbiantis akademikas nekiša nosies ten, kur nieko nesupranta, o gilintis laiko nebėra.

Ir štai čia svarbu atkreipti dėmesį į skirtumą tarp informacijos ir išmanymo. Juk išmanymas, kaip savo knygoje „Klausymosi menas“ pastebi švedų rašytojas Henningas Mankellis, yra gebėjimas interpretuoti gaunamą informaciją ir jis glaudžiai susijęs su gebėjimu klausytis.

O Švedijoje puikiai žinoma, ką reiškia nesiklausyti visuomenės planuojant branduolinės energetikos projektus, nes ta pamoka šaliai jau kartą brangiai kainavo. Aštuntame dešimtmetyje čia kilo vietos bendruomenių protestai prieš bandomuosius gręžinius ieškant tinkamų vietų panaudotam branduoliniam kurui laidoti. Pasipiktinę, kad tyrimai buvo pradėti be diskusijų su visuomene, gyventojai gręžinių vietose įsirengė stebėjimo postus ir organizavo jų apsaugą apskritą parą. Daugiau kaip dešimtmetį trukę protestai vadinami vienu ilgiausiu pilietinio pasipriešinimo judėjimu Vakarų Europoje.

Kaip viename pokalbyje sakė sutikta šią istoriją papasakojusios Švedijos radioaktyvias atliekas tvarkančios bendrovės atstovė, šis atvejis radikaliai pakeitė branduolinės pramonės suvokimą apie rizikos komunikaciją. Priešiška pozicija atominės atžvilgiu, net jei ji grįsta ne technologiniais ar ekonominiais, o, pavyzdžiui, emociniais argumentais, irgi yra teisėta pilietinė pozicija, į kurią privaloma įsiklausyti, tikino ji.

Mano galva, ši istorija yra puikus pavyzdys esminio požiūrio lūžio, kuris atsiranda suvokus, skirtumą tarp propagandos ir komunikacijos atominės energetikos tema. Kaip svarbu yra ne tik išsakyti argumentus, bet ir išgirsti bei priimti kitokias pozicijas.

Artėjant rudeniniams rinkimams, o drauge ir patariamajam referendumui, viešoji erdvė vis labiau kais. Nuo to, koks bus klausymo ir kalbėjimo santykis, labai priklausys, ar į juos eisime kupini informacijos, ar žinojimo, kuriuo grįsime savo apsisprendimą. 

Komentaras skambėjo per Lietuvos radiją.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close