captcha

Jūsų klausimas priimtas

Vasarai įdienojus

Lietuvos istorija į liepos 17 dienos kalendorinį lapelį yra įrašiusi net keletą tautai bei valstybei svarbių įvykių. 1251 metųliepos 17-ąją popiežius Inocentas IV patvirtino Lietuvos krikštą, leido Mindaugą karūnuoti Lietuvos karaliumi. Tai reiškė mūsų krašto tarptautinį pripažinimą, jo priėmimą į Vakarų Europos politinę sistemą ir bendrą kultūrinę erdvę. 
ELTA nuotr.
ELTA nuotr.

Lietuvos istorija į liepos 17 dienos kalendorinį lapelį yra įrašiusi net keletą tautai bei valstybei svarbių įvykių. 1251 metųliepos 17-ąją popiežius Inocentas IV patvirtino Lietuvos krikštą, leido Mindaugą karūnuoti Lietuvos karaliumi. Tai reiškė mūsų krašto tarptautinį pripažinimą, jo priėmimą į Vakarų Europos politinę sistemą ir bendrą kultūrinę erdvę.

Taigi esame europiečiai jau aštuntą šimtmetį visomis prasmėmis: ir geografine, ir kultūrine, ir religine... Šioji data yra ne hipotetinė, bet dokumentuota, įrašyta popiežiaus bulėje.

Antrasis šią dieną minėtinas istorinis įvykis yra tarsi pirmojo tolima pasekmė. 1570 metų liepos 17 dieną Vilniuje buvo įkurta Jėzuitų kolegija – aukštesniojo lygio mokykla, kuri po devynerių metų tapo Vilniaus akademija – universitetu, mūsų mokslo ir kultūros švyturiu.

Kolegijos įkūrimu labai rūpinosi Vilniaus vyskupas Valerijonas Protasevičius. Jis nupirko ir pirmuosius mūrinukus kolegijai – dabartinėje Universiteto gatvelėje. Nuo jų prasidėjo universiteto ansamblio, dabar užimančio visą senamiesčio kvartalą ir turinčio 13 kiemų, plėtra.

Ant pagrindinio korpuso 1753 metais buvo pastatyta astronomijos observatorija. Jos bokštelis papuoštas gražia vėtrunge, kurioje greta Kristaus monogramos – ir mėnulis bei dvi žvaigždės. Tačiau tai ne astronominiai simboliai, o garbiojo vyskupo herbo ženklai. Iškelti taip aukštai, nes V. Protasevičiaus nuopelnai universiteto tapsmui yra tikrai labai svarūs. Neveltui tų laikų studentai švęsdavo jo vardines tarsi akademinę šventę.

Kartu su kolegija buvo į kurta ir jos biblioteka. Jai savo knygas – per tris tūkstančius tomų – paliko Lietuvos valdovas Žygimantas Augustas. Nemažai knygų padovanojo ir vyskupas sufraganas Jurgis Albinijus. Taip pat savo asmeninę biblioteką testamentu universitetui paskyrė ir V. Protasevičius. Keletas tų pirmųjų knygų kaip didžiausia brangenybė ar relikvija saugoma dabartinėje Vilniaus universiteto bibliotekoje, vienoje turtingiausių šalyje. Ją nuolat papildo absolventų ir mecenatų dovanos. Todėl labai laukiama pastatant naujų rūmų bibliotekai Saulėtekyje, o senamiestyje paliktų senųjų leidinių saugykla.

Liepos 17-oji taip pat yra Pasaulio lietuvių vienybės diena. Ir visi žinome kodėl: 1933 metais netoli tėviškės Soldino miške žuvo Atlanto nugalėtojai, mūsų tautos didvyriai Steponas Darius ir Stasys Girėnas. Tos netekties skausmas labai subūrė ir suvienijo tautiečius.

O štai liepos 16 dienos kalendoriniame lapelyje įrašyta svarbi bažnytinė šventė – tai Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės adoracija. Ji minima nuo 1376 metų, kai pirmą kartą buvo surengta Karmelio kalno vienuolyne Palestinoje. Karmelitų vienuoliai ją išplatino visame pasaulyje. Pasak liaudiškojo religingumo, Švč. Marija tądien sielas iš skaistyklos vaduojanti. Škaplieriai – tai du maži išsiuvinėti audinio gabalėliai, maldingų žmonių nešiojami ant kaklo kaip paskata melstis ir atgailauti. Kitados tai buvo karmelitų ordino vienuolių aprangos dalis. 

Nuo Škaplierinės šventės (pagal senąjį kalendorių), ūkininkai paprastai pradėdavo rugiapjūtę, tą svarbų svarbiausią darbą, nuo kurio sėkmės priklausys, ar šeima turės duonos. Bet nelygu metai... Tad šeimininkas, orui nusistovėjus, eidavo prie rugių lauko ir kepure braukdavo per varpas.  Pribirės kiek grūdų – tai jau laikas ruoštis pjūčiai. Tačiau senolių išmintis pataria neskubėti, palaukti mėnulio pilnaties. Antraip varpos bus „prisimerkusios“ ir blogai kulsis. Darbo negalima pradėti savaitės pradžioje, nes ilgai užtruks. Netinka ir penktadienis – duona bus labai juoda...

Senovėje rugius pjaudavo pjautuvais, tai būdavęs moterų darbas. Vyrai tik gubas statydavo, o dalgiais kirsti imta XX amžiaus pradžioje. Pirmoji rugiapjūtės diena nuo seno vadinta prapjovomis. Moterys į lauką išeidavo baltais trinyčiais apsirengusios, rankas apsisaugojusios nuo aštrių ražienų drobinėmis riešinėmis. Iš šių rugiapjūtės talkų ir kilo toji ypatinga tautinio kostiumo puošmena – karoliukais dailiai išsiuvinėtos riešinės.

Į lauką moterys būtinai atsinešdavo duonos: „Tegu duona su duona susieina“. Pirmąjį pėdelį supjaudavo pati šeimininkė. Jeigu su visais į lauką išeidavo ir jaunamartė, anytos supjautąjį turėdavo apgaubti lininiu stuomeniu, o talkininkus pavaišinti sūriu. Vakare pirmąjį pėdelį iškilmingai parnešdavo namo ir kaip brangiausią svečią „pasodindavo“ krikštasuolėn. Vadindavo pagarbiai „gaspadoriumi“, „brangiu svečiu“, „dziedu“.

Už stalo šis pėdelis stovėdavo, kol pradėdavo rugius vežti į klojimą. Jo grūdai iškūlus suberiami į sėklą. Mitologai linkę manyti, kad pirmajame pėde slypi Javinės dvasia, globojanti žmogaus darbą auginant duonelę kasdieninę.

Gubas, dar vadinamas rikėmis, mendeliais, šlitėmis, laukuose statydavo skirtingai. Žemaičiai bei vakarų aukštaičiai jas suremdavo dažniausiai iš dvylikos pėdų. Rytų aukštaičiai ir dzūkai – iš devynių, dešimtuoju pridengdami. Įdomu, kad abu šie skaičiai yra kalendoriniai: pirmasis iš saulės, antrasis – mėnulio ciklo. Jei paskutinė guba išeitų pilna – labai geras ženklas ateinantiems metams.

Lygiai kaip kirtėjui ar rišėjai rasti skalsų – suaugusį stiebeliais, taigi dvigubą rugį.

Kaip gražiai atrodydavo Lietuvos laukai, nustatyti gubomis! O ypač žvelgiant nuo kokios aukštumėlės, tarkime, Šatrijos, Ladakalnio ar Medvėgalio. Deja, tai tik iš gana tolimos praeities iškylantys vaizdai…   

Pasakojimas skambėjo per Lietuvos radiją.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...