captcha

Jūsų klausimas priimtas

Mykolas Drunga. Vakarų žiniaskaidoje: (per) mažai apie D. Grybauskaitę

Šįkart pagrindinį dėmesį užsienio spaudos apžvalgoje norėtume skirti ne Sirijai, bet Daliai Grybauskaitei ir kitų Baltijos šalių prezidentams. Deja, Vakarų laikraščiai čia mums daug nepadeda. Tiesa, Jungtinių Amerikos Valstijų pagrindinė žinių agentūra „Associated Press“ iš anksto paskelbė paskutinės rugpjūčio savaitės svarbiausius numatytus įvykius.
LRT.lt nuotr.
LRT.lt nuotr.

Šįkart pagrindinį dėmesį užsienio spaudos apžvalgoje norėtume skirti ne Sirijai, bet Daliai Grybauskaitei ir kitų Baltijos šalių prezidentams. Deja, Vakarų laikraščiai čia mums daug nepadeda. Tiesa, Jungtinių Amerikos Valstijų pagrindinė žinių agentūra „Associated Press“ iš anksto paskelbė paskutinės rugpjūčio savaitės svarbiausius numatytus įvykius.

Nors tarp jų dominuoja ekonominės žinios, tačiau penktadienio, rugpjūčio 30 d., atveju paskelbta ne tik tai, kad Japonija paviešins savo liepos mėnesio ekonominius duomenis, bet pirmoje vietoje ir tai, jog prezidentas Barackas Obama Vašingtone priims Estijos prezidentą Toomą Hendriką Ilvesą, Lietuvos prezidentę Dalią Grybauskaitę ir Latvijos prezidentą Andrį Berzinį.

Taigi trijų Baltijos prezidentų vizitas Vašingtone traktuojamas kaip tą dieną svarbiausias Amerikai iš anksto žinomas įvykis.

Vis dėlto daugiau apie jį pagrindinis sostinės dienraštis „Washington Post“ tą penktadienį, t. y., rugpjūčio 30-ąją, nieko nepranešė, bent jau iki popietės, kada buvo rengiama ši apžvalga.

Bet Jungtinių Amerikos Valstijų sostinė turi ir kitą, mažiau skaitomą, tačiau vis tiek dėmesį patraukiantį laikraštį „Washington Times“, kurio redaktoriai ir bendradarbiai paprastai reiškia konservatyvesnes pažiūras.

Taigi šiame dienraštyje žurnalistas James’as Morrisonas  jau rugpjūčio 22 d. rašė, jog „prezidentas B. Obama kitą savaitę Baltuosiuose Rūmuose surengs aukščiausiojo lygio susitikimą su marga Baltijos vadovų komanda, tarp kurių –  „raudonosios Dalios“ vardu žinoma ir juodą karatė diržą turinti moteris, visuomet varlytę nešiojantis vyras ir buvęs komunistinis radijo inžinierius iš politinės smulkiųjų ūkininkų ir gamtosaugininkų partijos.

„Šis jungtinis susitikimas sutelks dėmesį į reikšmingą transformaciją, kurią Baltijos valsybės patyrė nuo to laiko, kai prieš du dešimtmečius atkūrė nepriklausomybę“, – teigė Baltieji Rūmai, apie šį vizitą pranešdami.

Pono B. Obamos svečiai bus Toomas Hendrickas Ilvesas, sportiškasis Estijos prezidentas, žinomas dėl savo varlikės tipo kaklaraiščių ir laisvąją rinką palaikančių pažiūrų, Andris Berzinis, buvęs komunistų partijos narys ir dabar Latvijos prezidentas iš Žaliųjų ir ūkininkų liaudies fronto, ir Dalia Grybauskaitė, Lietuvos prezidentė ir dar viena buvusi komunistė.

Panelė Grybauskaitė, kurią 2009 m. rinkimuose palaikė tada dominuojanti konservatorių partija, ir toliau lieka populiari dėl to, kad kovojo su stingdančiu ūkio  nuosmukiu priemonėmis, tarp kurių – 15-os procentų atlyginimo sumažinimas biurokratams.

Ji taip pat turi ir keletą pravardžių: Raudonoji Dalia, Plieninė magnolija ir Geležinė ledi. Pastaroji tai užuomina į vieną jos įkvėpėjų – amžinatilsį Didžiosios Britanijos ministrę pirmininkę Margaretą Thatcher“.

Taip dienraštyje „Washington Times“ rašė vienas pagrindinių jo žurnalistų – James’as Morrisonas.  

Nerašė, bent jau rugpjūčio 30–ąją, apie Baltijos valstybių prezidentų susitikimą su Baracku Obama net „New York Times‘as“, pagrindinis ir įtakingiausias Jungtinių Amerikos Valstijų politinis laikraštis. Tačiau visai kita tema jis birželio 24–ąją paskelbė įdomų savo bendradarbio  Paulo Tayloro straipsnį, pavadintą „Prastas paasirinkimas Europai“, kuriame paminėta ir Dalia Grybauskaitė.

Šį straipsnį minime tik todėl, kad Amerikos spaudoje apie Lietuvos prezidentę rašoma palyginti mažai – ne dėl to, spėtume, kad Dalia Grybauskaitė nevertinama, o dėl to, kad pati Lietuva, jau prieš daugiau nei 20 metų išsikovojusi nepriklausomybę ir nebesanti jokių likiminių ginčų objektu, net ir Amerikoje, kur nuo seno reiškiasi nevisai menka lietuvių bendruomenė, nebėra plačiajai visuomenei tokia įdomi, kokia buvo, kai viena iš pirmųjų veržėsi iš Sovietų Sąjungos gniaužtų.  

Taigi šiame straipsnyje Paulas Tayloras rašė, kad likus mažiau nei metams iki Europos Parlamento rinkimų kitą gegužę, Europa ieško įpėdinio Žozė Manueliui Barrosui, kuris vykdomosios Europos Komisijos prezidento postą užima jau nuo 2005–ųjų metų.

„Viena vertus, rinkimai, kuriuose paprastai reiškiamas protestas prieš nacionalines vyriausybes, šįkart pirmąsyk gali būti naudojami dideliam spyriui į minkštą vietą pačiai Europai.

Europos Sąjungos vadovai nerimsta dėl galimybės, kad į nemėgstamą parlamentą pateks didžiulė banga euroskeptiškų parlamentarų, nešama apmaudo dėl masinio nedarbo, stagnuojančios ekonomikos ir taupymo režimo. 

Tokiose šalyse, kaip Prancūzija, Britanija, Italija, Graikija ir Nyderlandai,  nuomonių apklausos rodo, kad iki trečdalio balsų gali surinkti prieš Europos Sąjungą nusistatę populistai ir nacionalistinės kraštutinės dešinės arba radikaliosos kairės partijos.

Dėl to galėtų būti sunkiau kuriam nors vienam kandidatui surinkti absoliučią daugumą balsų, reikalingų, kad taptų Europos Komisijos prezidentu.

Tai gali sulaikyti geriausius kandidatus nuo bandymų būti nominuotiems. Trys ministrai pirmininkai, galimi centro dešiniosios Liaudies partijos, šiuo metu parlamente didžiausios, kandidatai į Europos Komisijos prezidentus, jau pareiškė šio posto nesieksiantys. 

Tai Lenkijos Donaldas Tuskas, Suomijos Jyrkis Katainenas ir Švedijos Fredrikas Reinfeldtas – jie visi trys pasirinko likti tik savo valstybės politikoje.

Dėl to Europos didžiausioji politinė šeima – Europos Sąjunga – gali būti priversta iškelti antraeilę figūrą kaip savo kandidatą. Čia minimi du jau dabar tarnaujantys Europos komisarai – Liuksemburgo Viviane Reding ir Prancūzijos Michelis Barnier – ir viena buvusi komisarė, dabartinė Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė.

Tačiau nė vienas iš jų nėra minias traukiantis firminis ženklas.

Vienas didelis vardas yra Christine Lagarde, prancūzė konservatorė ir Tarptautinio valiutos fondo vadovė. Bet neaišku, ar Prancūzijos socialistinė vyriausybė ją nominuotų ir ji įvelta į teisinę bylą, kuri galėtų sudrumsti jai ateitį.

Socialistai, antroji pagal dydį grupė Europos Parlamente, tikriausiai savo kandidatu pasirinks Martiną Schulzą, dabartinį Europos Parlamento prezidentą ir Vokietijos socialdemokratą. M. Schultzas savo rinkimų kampaniją į Komisijos prezidentus veda jau kelis mėnesius, ir rimto varžovo jam kol kas dar neatsirado.

Tačiau, nors M. Schulzas yra gerai pažįstama figūra Briuselyje, – jis beveik visą savo politinę karjerą praleido Europos Parlamente, – tačiau beveik neturi vyriausybinės ar ekonominės patirties“, – rašė Paulas Tayloras „New York Times‘e“.

Komentaras skaitytas per LRT radiją.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...