captcha

Jūsų klausimas priimtas

Libertas Klimka. Bulviakasis senovėje

Sunku įsivaizduoti šiandien lietuvio stalą be bulvių. Mėgstame didžkukulius, dažniau cepelinais vadinamus, žemaičių blynus, plokštainius arba kugelį, bulvinius vėdarus. Ir svečius iš tolimų šalių uoliai vaišiname lietuviškais bulviniais valgiais.
ELTA nuotr.
ELTA nuotr.

Sunku įsivaizduoti šiandien lietuvio stalą be bulvių. Mėgstame didžkukulius, dažniau cepelinais vadinamus, žemaičių blynus, plokštainius arba kugelį, bulvinius vėdarus. Ir svečius iš tolimų šalių uoliai vaišiname lietuviškais bulviniais valgiais.

Bulviakasis – bene didžiausias ankstyvojo rudens darbas kaime. Kasamos bulvės su talka: juk atartų negalima palikti šalnoms. O kur talka – ten juokai, pasižodžiavimai.

Klausia: „Kam biedni žmonės skūrą lupa?“ „Bulvėms!“ – atsako. „Kaip šiemet bulvės?“ „Penkias apžiojęs pašvilpti gali!“ O jei bulvienės puodas bėga pervirš, šaukia: „Bulvės bėga!“ Atsako: „Daryk duris, kad neišbėgtų!“ Arba tokie palyginimai: „Ko toks nusitepęs, kaip bulves kepęs?“ „Bulvinukė – tokia sveika, apskritutė.“

Žinoma, ir bulviakasio darbe seniau būta visokių burtų, tikėjimų, atodairų. Kol visos bulvės nenukastos, šeimininkė jų nekepdavo – antraip kitąmet menkos teužaugsiančios. Pagal senoviškus papročius bulves į rūsį ar kapčius pildavo tik per mėnulio pilnatį, kad gerai išsilaikytų iki pavasario. O pradėti pilti reikia nuo pietinio kampo – tada žiemą neperšals.

Bulviakasį seniau užbaigdavo apie Mykolines, rugsėjo 29–ąją. Dabar kitokios rūšys paplito mūsų krašte, tad ir bulviakasis žymiai ankstesnis. O Mykolinės, sakydavo, žiemos orus nurodo – pagal rytmečio oro kryptį.

Į Europą pirmosios bulvės pateko prieš puspenkto šimto metų. Garsusis anglų kapitonas, karališkasis piratas Francis Drake‘as parplukdė Amerikos pakrantėje užgrobtą ispanų laivą. Pasirodo, išmokę iš indėnų bulves valgyti, ispanų jūrininkai turėdavo jų atsargas laivo triumuose. Ir skanu, ir gerai laikosi...

Karalienė paliepusi pasodinti bulves botanikos sode tarp kitų egzotiškų augalų. Taip augalas ir plito: iš vieno sodo į kitą. Rūmų damos bulvių žiedeliais puošdavosi plaukus. Iš tų laikų ir šmaikštusis posakis: „Kam tos gėlės kai bulvės žydi!“

Ši naujoji žemės ūkio kultūra galėjo gelbėti valstiečius ir varguomenę nuo bado, mat anksčiau augintos ropės ar griežčiai žiemą podėliuose neišsilaikydavo iki pavasario, tad maisto ir pristigdavo. Tačiau naujovė plito Senajame žemyne labai pamažu: valstiečiai šventai laikosi to, ką darė jų tėvai ir senoliai. Sakydavo, kad užjūrio bulvės – „velnio išmislas“.

Bulves auginti maistui imta nuo XVII a. vidurio. Brandenburgo markgrafas Friedrichas Wilhelmas bulvių auginimą paskelbė nacionaline pareiga. Apie 1770 m. Prūsijos karalius Friedrichas Wilhelmas II Didysis net su kariuomenės pagalba vertė kaimo žmones auginti bulves.

Tačiau plačiau jos paplito iš Prancūzijos Liudviko XVI laikais gana keistomis aplinkybėmis. Po karūnavimo 1775 metais valdovas pakėlė grūdų mokesčius, tada šoktelėjo ir duonos kaina. Valstybėje kilo vadinamasis Miltų maištas. Padėtį gelbėjo geras patarimas: buvęs karys Antoine`as-Augustinas Parmentier, sėdėjęs keletą kartų prūsų kalėjime ir ten maitintas tik bulvėmis, įtikino karalių jų nauda. Kam kovoti dėl duonos, jeigu galima pramisti bulvėmis, dar ir įvairių patiekalų iš jų pasigaminus.

Tačiau teko imtis gudravimų, kad paskatintų bulveles auginti savo šalyje. Karalius liepęs jomis apsodinti nemažus žemės plotus parkuose netoli Paryžiaus. Dieną laukus uoliai saugodavę gvardiečiai. Naktį sargybą pašalindavo, tada kaimiečiai slapčiomis ir pasikasdavo vieną kitą bulvę, pasisodindavo savo žemėje – jeigu net pats karalius jas taip vertina...

Ant A. O. Parmentier kapo iki šiol žydi bulvės. O britų kapitonas seras F. Drake`as pagerbtas ir Vokietijoje: Ofenburgo mieste jam pastatytas paminklas. Ten jis pavaizduotas laikantis rankoje bulvės žiedą, o paminklo pjedestale iškaltas ilgas tekstas – vargšų žmonių padėka, kad gelbėjo nuo bado.

O kada bulvės pasiekė Lietuvą? Vyskupas Motiejus Valančius „Antano Tretininko“ pasakojime taip rašo: „Pilypas Brazdauskis, Salantų parakvijos, Nasrėnų sodos, pasiturįs ūkininkas, metuose 1806, pavasarį, iš Klaipėdos parvažiavęs, tarė šeimynai savo: „Šitai pirkau Klaipėdoj septynias kartopeles – vokiečiai sako esant jas iš Amerikos parvežtas, labai naudingas ir skanias... Pilypas, gavęs rudenį iš penkių bulvių tris dešimtis tris, keletą išvirino, ir visi ragavo, o likusiąsias sėklai užlaikė... Užrašiau tai, kad būtų žinoma, kaip neseniai tas vaisius žemės įveistu paliko Žemaičių krašte“. Tautodailininkai tam įvykiui atminti ir bulvę pagerbti Nasrėnuose pastatė stogastulpį.

Pastebėtina, kad plokštainį dažniau vadiname kugeliu – pagal vokišką apskritą indą pyragams kepti. Didžkukuliai vadinami cepelinais pagal dirižablių kūrėjo vokiečių grafo Ferdinando von Zeppelino pavardę. Pirmojo pasaulinio karo metais šie skraidymo aparatai pasirodė mūsų padangėje.

O tariamai lietuviškas patiekalas yra taip pat nesenas pramanas. Mėsos subproduktų prikimštus cepelinus patiekdavo karčiamose – mat sunkus maistas prašyte prašosi poros bokalų alaus... Ypač šaltuoju metų laiku – ir verslas klesti! Kaime verdami didžkukuliai yra su mėtomis paskanintu varškės įdaru, užpilami spirgiukais.

Šiandien sakoma, kad bulvės – antroji lietuvio duona. Kasdien jos ant stalo visokių valgių sudėtyje. Ir prie kopūstienės ar šaltibarščių, ir prie mėsos patiekalų. O vaikai mielai traškina bulvinius traškučius. Ir jų išradimo istorija įdomi: 1853 m. Amerikoje „Mėnulio ežero“ restorano lankytojas papriekaištavo virėjui Georgui Crumui, kad bulvės blogai išvirusios. Tas supykęs supjaustė jas plonais griežinėliais ir išvirė pasūdęs aliejuje – valgyk paskrudintas. Traškučiai arba amerikietiški „čipsai“ į Europą atėjo po pirmojo pasaulinio karo. Stebėtina, kaip per pastaruosius porą šimtų metų pasikeitė mūsų tautos mityba.

Komentaras skaitytas per LRT radiją.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...