captcha

Jūsų klausimas priimtas

Ne viskas matuojama pinigais

Neseniai visais atžvilgiais pavyzdingo Šveicarijos laikraščio „Neue Zürcher“ vyriausiasis redaktorius Markusas Spillmannas priminė savo kolegoms žurnalistams, kad šie „nesitikėtų, jog prie jų būtų prisiliečiama  tik  šilkinėmis pirštinėmis. Be to, būtų neetiška sau patiems, kaip žurnalistams ar leidėjams, reikalauti teisių, į kurias savo publicistiniame darbe jie patys nežiūri rimtai“.
BFL nuotr.
BFL nuotr.

Neseniai visais atžvilgiais pavyzdingo Šveicarijos laikraščio „Neue Zürcher“ vyriausiasis redaktorius Markusas Spillmannas priminė savo kolegoms žurnalistams, kad šie „nesitikėtų, jog prie jų būtų prisiliečiama tik šilkinėmis pirštinėmis. Be to, būtų neetiška sau patiems, kaip žurnalistams ar leidėjams, reikalauti teisių, į kurias savo publicistiniame darbe jie patys nežiūri rimtai“.

Tarp tų dalykų, kurių publicistai reikalauja sau, bet dažnai nepaiso kitų atžvilgiu, yra štai tokie: „teisė būti išklausytiems, faktų tikrinimas pagal tiksliausias žinias ir švariausią sąžinę, skaidrumo dėl savo paties motyvų, interesų ir nuosavybės ryšių užtikrinimas.

Užtat žiniasklaidos atstovai turėtų daryti viską, kad liktų kuo ištikimesni  savo pačių profesijos taisyklėms – net ir esant ekonomiškai sunkioms sąlygoms ir negarantuotoms darbo aplinkybėms.  

Kartu, žinoma, būtina, kad žurnalistai būtų gerai išmokyti, padoriai apmokami ir galėtų dirbti žmoniškomis sąlygomis. Jų nereiktų priversti bijoti, jog dėl savo veiklos bus be pakankamo pagrindo traukiami į teismą ar jiems grėstų suėmimas ar net mirtis.

Šitaip suprasta žiniasklaida ir gali tikėtis, kad atitiks savo profesijos esmę – per kritišką klausinėjimą, kruopštų tyrimą ir aklai nepasitikintį atstumą išlygintį tą informacijos ir žinių deficitą, kuris piliečius nuolatos skiria nuo galią ir valdžią turinčiųjų.

Žurnalistai ne tik šiaip sau kuria „informacija“ vadinamą produktą, kurį būtinai reikia parduoti. Jie visų pirma prisiima atsakomybę visuomenės atžvilgiu, kurios negalima tiesiogiai išreikšti kaina.

Žiniasklaida užtat pirmiausia turi tarnauti švietimui, o ne suvedžiojimui“, –rašė dienraščio „Neue Zürcher“ vyriausiasis redaktorius Markusas Spillmannas.

Kad ne viskas išmatuojama pinigais, kitame – ir būtent švietimo – kontekste, priminė ir Naujojo Džersio kolegijos Verslo mokyklos dekanas Williamas W. Keepas. Savaitraščio „Chronicle of Higher Education“ (Aukštojo švietimo kronika) išspausdintame straipsnyje „Nelemtas verslo iškilimas aukštajame švietime“ jis rašė:

„Nors kolegijos gali daug ko išmokti iš verslo operacijų, traktuoti kolegiją tik kaip verslo įmonę būtų klaida.

Aišku, aukštojo švietimo institucijos stovi prieš precedento neturinčius iššūkius. Tai didėjanti konkurencija dėl naujų studentų srautų savo krašte ir užsienyje, naujų technologijų galimybės, kainos ir netikrumai, mažėjanti valstybės parama viešosioms įstaigoms, kylantys išsimokslinimo kaštai, didesnis studentų finansinis įsiskolinimas.

Visa tai reikalauja atsargiai pasverti biudžetus. Stagnuojančios ar net mažėjančios įplaukos ir neaiškios įsidarbinimo prognozės aktualizuoja klausimą, kokia gi išvis mokso diplomo nauda“.   

Todėl, – tęsia W. W. Keepas, – kai kurie kritikai ir siūlo aukštajam mokslui taikyti daugiau verslo įmonei būdingus kriterijus, žiūrėti į studentus kaip į klientus. Vis dėlto „studento kaip kliento modelis netinkamas“, – aiškina verslo mokyklos vadovas ir tikina, kad „mums reikia išmokti verslo drausmės be orientavimosi į trumpalaikę naudą“.

Kodėl? Ogi todėl, kad „rinka yra amorali. Konkurencinga rinka nustatys teisingą kainą – nesvarbu, kokainui ar kakavai – bet nebūtinai visuomeninę to produkto vertę. Metinis 25 procentų būsto kainų pakilimas neatskleidžia giluminių to kilimo priežasčių ar būsto tikrosios vertės. Rinkos nežino brandaus miško vertės po trijų kartų.

Jos taip pat negali tiksliai nustatyti visą gyvenimą apimančios sąmoningo susipažinimo su meno ar muzikos klasika vertės. Savybės ir įgūdžiai, dėl kurių sielojasi profesionalūs švietimo darbuotojai, dažnai nepaklūsta trumpalaikiems rinkos vertinimams.  

Iš verslo įmonių galime išmokti atsakingai paskirstyti resursus, kurti skaidrius ir drausmingus biudžetus, planuoti saugesnę finansinę ateitį. Tačiau lygia greta turime vengti užriesti nosis dėl komercinės „sėkmės“.

Per daug jau sėkmingų verslo vadybininkų aukština laisvosios rinkos sistemos pliusus, skelbdami, jog kai kurie veikėjai bene per dideli, kad jiems būtų galima leisti sužlugti, todėl juos ir reikia apsaugoti nuo rinkos jėgų.  

 Per daug sėkmingų verslo vadybininkų veidmainiškai priima pinigus iš valdžios ir tuo pat metu verkia dėl valdžios kišimosi į ekonomiką. O kas atsitinka, kai tiems pinigams iškyla pavojus?

Manheteno prokurorai neseniai pradėjo tirti Niujorko miesto universiteto Barucho kolegijos verslo magistrantūros programą, kurioje kai kurie pažymiai, įtariama, buvo klastojami tam, kad pinigų srautai iš valdžios neišsektų“.

Savo ilgą straipsnį Naujojo Džersio kolegijos Verslo mokyklos dekanas Williamas W. Keepas baigia taip: „mes akademiniame pasaulyje turime atsargiai atskirti tuos verslo aspektus, kurie mums pasitarnauja, nuo tų, kurie mums netinka“. 

Apžvalga skambėjo per Lietuvos radiją.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...