captcha

Jūsų klausimas priimtas

Elena Karnauskaitė. Vasara tango ritmu

Kada prasideda ir kada baigiasi atostogos? Juk nebūtinai tikrasis atostogų laikas sutampa su kalendoriniu laiku? Man, pavyzdžiui, šią vasarą atostogos prasidėjo „Ramybės“ klube su Eduardo Gimenezu ir Astoru Piazzolla. Ne pati blogiausia kompanija ar ne?
Elena Karnauskaitė, Aurelijos Kripaitės nuotr.
Elena Karnauskaitė, Aurelijos Kripaitės nuotr.

Kada prasideda ir kada baigiasi atostogos? Juk nebūtinai tikrasis atostogų laikas sutampa su kalendoriniu laiku? Man, pavyzdžiui, šią vasarą atostogos prasidėjo „Ramybės“ klube su Eduardo Gimenezu ir Astoru Piazzolla. Ne pati blogiausia kompanija ar ne?

Tiesa, tuo metu jau kokią savaitę nėjau į darbą, bet nebuvo tikro atostogų pojūčio, nors spaudoje netrūko patarimų, kaip ir kur ilsėtis, kur geriau keliauti ir kur nekeliauti, kaip įsijungti poilsio režimą tiems, kurie per daug dirba, per mažai dirba, ir visokių kitokių priklausomybių turintiems žmonėms.

Įdomu, kada prasideda „facebook`oholikų“ atostogos? Ar jie niekada to nedaro? Ar daro tai dėl vienintelės priežasties ir tikslo – sukelti visas įmanomas nuotraukas į veidaknygę, aprašyti visas būsenas ir tikėtis daugiau negu 10 „lik`ų“? Įtariu, kad apie vienos iš „Facebook“ draugių gyvenimą žinau daugiau negu apie savo pačios.

Jau aišku, kad naujosios technologijos gerokai pakeitė žmonių bendravimą, nutrynė arba bent jau gerokai aptirpdė visokias ribas, tiek realias, pavyzdžiui, atstumų, tiek tas, kurios susijusios su tam tikrom moralinėm kategorijom, kad ir privatumo. Koks/kokia esu tikrovėje ir koks bandau pasirodyti, kokią savo asmenybės dalį atskleidžiu internetinėje erdvėje?

Arba – kam keliauti, jei galima ir nekeliauti, jei yra „Google Maps“ arba tikrovės pasaulį tyrinėja kažkas kitas, o tu skaitai apie tai įspūdžius beveik realiu išgyvenimų laiku?

Tiesą pasakius, šią vasarą svečiose šalyse beveik neteko pabuvoti, bet vis dėlto mano keliai kirtosi su kitų keliauninkų ne tik virtualybėje, bet ir realybėje. Vienu metu juokavau, kad mano namai virsta į tarptautinį oro uostą: svečiai iš Berlyno, Barselonos, Paryžiaus. Bandydamas užsieniečiams parodyti, kas įdomaus yra Lietuvoje, nejučia ir pats į savo šalį pažvelgi kitokiu žvilgsniu. 

Ir kam Gaudi ar Guggenheimas, jei yra arba dar kol kas tebėra Viliaus Orvydo sukurtas stebuklas? Unikali vieta, alsuojanti nevaržoma kūrybos dvasia, ir, deja, pamažu nykstanti. Kai kurios medinės skulptūros baigia sutrūnyti ir prašyte prašosi restauruojamos. Kelios valandos šioje ramybės ir dvasingumo oazėje prabėga beveik nepastebimai.

Bet kas tas Orvydas ir visos jo maldos, kad ir akmenyje išrašytos, jei kažkur yra viena nuostabi gatvė, „kur žengia pulkas linksmai, tvirtai mušdamas koją...“ Ak, visko mums reikia – ir duonos, ir žaidimų! Kitaip gyvenimas prarastų skonį ir pusiausvyrą.

Taigi kokią Lietuvą ir lietuvius pamatė keli bičiuliai prancūzai, svečiavęsi čia, kai Klaipėdą drebino karališkoji Jūros šventė, o Vilnių – Tolerancijos paradas? Tiesą pasakius, paryžiečiai buvo sužavėti mūsų šalies gamtos grožio ir žmonių. Jie stebėjosi ir gyrė, kad per Jūros šventę, kur iš tikro buvo suplūdę tūkstančių tūkstančiai, nepastebėjo jokių brutalumo proveržių. Dar daugiau, iš Čilės kilusią Christine maloniai nustebino ispaniškai Platelių kavinėje su ja bendravusi padavėja ir tuose pačiuose Plateliuose turizmo informacijos centre mus prancūziškai užkalbinusi darbuotoja. Jeanas ir Christine kiekvieną rytą traukdavo į Klaipėdos senąjį turgų produktų ir kiekvieną kartą pastaroji iškyla jiems suteikdavo nemažai džiaugsmo.

Atrodo, kad per dvidešimt Nepriklausomybės metų nemažai pasikeitėm, pramokom ne tik tango žingsnelių, bet ir Europos bei pasaulio kalbų, ir, nepaisant nieko – nei burbulo, nei krizės, panašu, kad pasikeitėm į gera.  

Labiausiai man patinka tai, kad nebesam vienodi, uniformuoti, užspausti, kad sugebam pasakyti savo nuomonę. Kad ir surengdami paradą ar, atvirkščiai, protestuodami prieš anksčiau minėtas eitynes.

Svetimšaliams dėl panašaus pobūdžio eitynių klausimų nebekyla. Dėl ko diskutuojama – dėl įvaikinimo. Bet diskutuojama. Svetimšaliai protestuoja dėl kitko. Štai praėjusią savaitę teko vienoje iš Berlyno centrinių aikščių stebėti demonstraciją  dėl lengvų narkotikų legalizavimo. Demonstrantų šūkiai maždaug tokie: palikite ramybėje augalus! Arba: laisvę augalams! Kad taip mums jų „rūpesčius“!

Prieš važiuodama į kelionę stebėjau kiek kitokio pobūdžio „demonstracijas“ viename iš kurortinio miestelio banko skyrių. Karšta, žmonių daug, patalpa nedidelė, laukti ilgai. Bet valanda neužsitęsė. Praleidau laiką tarsi kokiame performanse. Kur pinigai – ten ir pramogos. Šiuo atveju netgi nemokamos.

Šalia sėdintis tipelis, kol atėjo jo eilė, pusbalsiu deklamavo Puškiną („U lukomorja dub zeliony...), visą tekstą, nesustodamas. Baigęs pasidžiaugė, kad dar atsimena, paklausė manęs, ar suprantu. Įsitikinęs, kad suprantu, dar sutraukė porą dainų lyg ir iš „Mašina vremeni“ repertuaro, žodžiu, ir pats pasilinksmino, ir kitus palinksmino.

Kitas, iš vakaro, matyt, gerai įmirkęs „verslininkas“, telefonu gana garsiai aptarė, kiek „štukų“ perves Gintarui, o kai reikėjo rasti Gintaro sąskaitos numerį, užrašytą mobiliajame, banko darbuotoja ten perskaitė tik žinutę „Labanakt“.

Dar vienas klientas buvo nusiteikęs apskritai prieš bankus ir ypač užsienio, o savo protestą garsiai išsakė vaikinukui, bandančiam padėti ir patarti nekantraujantiems eilėje. „Man jūsų patarimo nereikia! Aš pats nusikreipsiu, kur man reikia. Nukreipkit mane ten, kur nėra eilių“. Likusios dalies necituosiu, bet geriau nebuvo. Džiaugiausi, kad niekas iš mano svečių nestebi šių, pavadinkim, improvizacijų, šį šaukštą deguto nurykim patyliukais patys.

Pradedu abejoti, ar iš tikrųjų ko nors išmokom, ar tik vienas brutalumo formas pakeitėm kitomis? Pyktį ir nepasitenkinimą nukreipti į artimą savo rodosi taip kasdieniška ir pažįstama, kad kartais net nebestebina ir nebepiktina.

Taigi protestuojam, kada reikia ir kada nereikia, kaip galima ir kaip negalima, bandom būti laisvi, kartais tai pavyksta, kartais ne.

Kai ruošiausi į savo nedidelį turą, kalendorinės atostogos jau buvo persiritusios į antrą pusę, psichologinės – tik įpusėjusios. Atvažiavę su bičiuliu dviračiais prie jūros išsimaudyti svarstėme, kodėl atostogų laikas bėgte bėga, o kai dirbi, kartais minutės virsta valandomis. Atostogų einšteinų laiko reliatyvumo teorijos…

Ir visa, kas gražu, šiame pasaulyje turi pabaigą. Galima rugpjūčio lietui pliaupiant vėl klausytis Piazzollos tango, bet atostogų pradžios pojūčio nebeįmanoma prisišaukti. Kai saulei prašvitus pamatai besiskleidžiantį astros žiedą, širdį smilkteli rudens nuojauta.

   liepos vidury darželiuose iškyla

   raudoni balti geltoni violetiniai

   kardelių žiedai vasaros triumfo

   vėliavos net nepastebim kaip jas

   plevena vėjas ar nuplaka lietus

   o paskui viena po kitos pamažu

   atsimerkia astrų akys vis mažiau

   rugpjūčio vis daugiau rudens     

                              („Gėlių laikrodis“)

Komentaras skaitytas LRT radijo laidoje „Kultūros savaitė“.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...