captcha

Jūsų klausimas priimtas

Libertas Klimka. Vaivorykštei nušvitus

Nenuobodi šių metų vasara savo orais: karščius vis pakeičia audros, viesulai. Mįslė klausia: „Marga karvė dangų laižo. Kas?” Nagi – vaivorykštė, laumės juosta. Ko jau ko, o vaivorykščių Lietuvoje šią vasarą galima buvo prisižiūrėti ganėtinai. Ir pilnų, ir dvigubų, ir pritvinkusių debesų fone, ir nusigiedrijusiame po lietaus danguje. Netgi vėlyvą pavakarę, ką gana reta pamatyti.
L. Klimka. ELTA nuotr.
L. Klimka. ELTA nuotr.

Nenuobodi šių metų vasara savo orais: karščius vis pakeičia audros, viesulai. Mįslė klausia: „Marga karvė dangų laižo. Kas?” Nagi – vaivorykštė, laumės juosta. Ko jau ko, o vaivorykščių Lietuvoje šią vasarą galima buvo prisižiūrėti ganėtinai. Ir pilnų, ir dvigubų, ir pritvinkusių debesų fone, ir nusigiedrijusiame po lietaus danguje. Netgi vėlyvą pavakarę, ką gana reta pamatyti.

Vaivorykštė, šis gražus atmosferos reiškinys, dar vadinama ir kitokiais vardais. Tai ir gervės, ir gelmės juosta. Pakruojo ir Šiaulių apylinkėse girdėti žmones sakant „dermės juosta“ – tai irgi tinkantis vardas tokiai grožybei. Uteniškiai sako – drignis.

O kad vandenį gerianti iš vandens telkinių ir pripildanti juo debesis, tai straublė. Dzūkų patarlė sako: „Geria kaip straublė vandenį“. Arba palyginant: „Kaip straublė iš ežero vandenį“.

Tačiau mitinę jos prigimtį išduoda būtent laumės juostos pavadinimas. Toji laumė, vardu Vaiva, esanti oro stichijos dievo Perkūno žmona. Juk po Perkūno rūstaus žodžio, jo pikto pagrumenimo, padangė nušvinta nuostabiomis spalvomis.

Dar ir toks yra pasakymas, pamačius vaivorykštę: „Laumė ragana pirtį kūrena, vanosis”. Vaikus tąja juosta gąsdindavo: „Neik artyn, įtrauks debesin”. Ir pirštu negalima į vaivorykštę rodyti.

Ji siurbianti vandenį iš balų, iš ežerų, iš Nemuno, iš marių. Kartą įtraukė piemenį su visa jo banda. Todėl sakmėse, pasakose, mįslėse – taigi mitinėje mąstysenoje – ir pavirto į margą karvę. Pasakoje apie našlaitę Sigutę karvutė padėjo atlikti piktosios pamotės užduotą darbą: pernakt suverpė ir išaudė drobeles; tereikėjo verpalus į vieną ausį įkišti, o audinys – iš kitos. Štai ir matome tautosakoje dar vieną bendrą visoms indoeuropiečių tautoms mitologijos dalyką – šventąją karvę. Gal net neįtarėme turį ją savosios etninės kultūros gelmėse, manydami tik Indijoje laisvai klaidžiojant miestų gatvėmis. Pas mus jos būta vieno galingiausių dievų – Perkūno – žmona.

Tačiau gyvulininkystę baltų ir jų kaimynų mitologijoje globoja Perkūno priešininkas Velinas. Ar nebus jis persiviliojęs į savo karalystę ir gražuolę Vaivą? Apie tokį meilės ir išdavystės siužetą yra užsiminę lietuvių mitologijos tyrinėtojas profesorius Norbertas Vėlius. O dėl tų varžytuvių sukasi ir gamtos ratas: nugali Perkūnas – įsivyrauja vasara, Velinas ima viršų – žemę sukausto gruodas. Ir viskas dėl gražiosios Vaivos palankumo…

Laumės vardas žinomas visose trijose baltų kalbose: latviškai „lauma“, prūsiškai „laumigarbė“. Kalbininkai teigia, jog baltų laumės vardas siekia net indoeuropiečių prokalbės laikus ir reiškia būtybę, kuri skatina augimą.

Laumės įvaizdyje esama ir archajiškosios deivės Paukštės bruožų, pavyzdžiui, ji paliekanti paukštiškus pėdsakus pakrantės smėlyje. Sakmėse jos vaizduojamos sėdinčios ar besisupančios ant medžių, dažniausiai ant beržų. Ant jų po to išaugdavę laumių šluotos. Pievose, miškuose radę išmintus apskritimus, žmonės juos laikė laumių šokių vietomis. Manyta, kad tie šokiai sukelia lietų ir audrą.

Kai kurie prie vandens stūksantys dideli akmenys žmonių vadinami laumių stalais arba laumių lovomis. Kitados žmonės, pabaigę pavasario laukų darbus, ant laumių stalo dėdavo aukas: duonos ar gėlių, kad laumės saugotų laukus nuo sausros, padėtų išauginti gerą derlių. Liškiavoje akmenuota vieta vadinosi Laumės tiltu.

Iš senų senovės išliko laumiški vandenų pavadinimai įvairiuose Lietuvos kampeliuose: Laumežeris prie Aluntos, Laumių ežeras ir Laumupis prie Sedos, Laumės dauba prie Žarėnų, Laumės balos prie Varėnos ir kiti.

Laumių vardais pavadinti ir kalneliai: Laumėkalnis prie Varnių, Laumiakalnis prie Utenos, Laumės kalnas prie Kaltinėnų. Nemažai Lietuvoje ir kaimų, kurių pavadinimas siejasi su laumėmis.

O štai žodis vaivorykštė turi dar vieną, beje, labai mįslingą, reikšmę: kai nespėjama surišti nukirstų rugių pradalgės. Blogos rišėjos, jeigu „vaivorykščių pilna dirva“.

Moksliškai vaivorykštės atsiradimą buvo bandoma paaiškinti jau XVIII amžiaus pradžioje. Mūsų krašto mokslininkai nedaug teatsiliko nuo savo europinių kolegų. Štai senojo Vilniaus universiteto profesorius Jonas Reiteris 1647 m. parašė knygą „Vaivorykštė arba pasirodančios spalvos”. Kaip priimta tais laikais, autorius pratarmėje nusako savo nagrinėjamo objekto svarbą: „Nieko nėra, maloningasis skaitytojau, taip bendra, kaip spalva, ir nieko taip sunku pažinti. Puošiasi gyvuliai, sparnuočiai, gėlės spalvų įvairumu…“

Knygoje teisingai spėjama, kad vaivorykštės priežastis – tai saulės spindulių ir lietaus lašelių sąveika. Tačiau konkrečiai paaiškinti spalvas gamtoje mokslas įstengė tik didžiajam Izaokui Niutonui įrodžius, kad balta spalva susideda iš spektro. Šviesos dispersijos reiškinį jis aprašė 1704–siais išleistame „Optikos“ traktate.

Kaimo žmonės iš vaivorykštės bandydavo spėti apie oro permainas. Jei vaivorykštė labai ryški, tai dar bus darganos; juo ji žalesnė, tuo daugiau lietaus, juo raudonesnė, tuo daugiau vėjo. Jeigu ji nušvinta ryte, tai dar lynos, jei vakare – gali nusistovėti ilgėlesnė giedra. Pietų pusėje pasirodžiusi laumės juosta žada tikrai gerą „pagadą“. Ir ypač jeigu ji danguje būna trumpai.

Tai štai kokia ta vaivorykštė – „Auksu mesta, sidabru atausta, deimanto peiliu rėžta”.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...