captcha

Jūsų klausimas priimtas

Pasaulio literatūros premijos. XVI amžiaus kūnai

Šių metų „Man Booker“ premijos žiuri narė Nátali Heins pripažino, kad šiemet skaitė ypač daug istorinių romanų: „Jie sudaro ne didžiąją dalį premijai pateiktų knygų, bet panašiai“, – sakė ji. Istorinė proza yra viena ryškiausių XX a. pab.–XXI a. pr. britų literatūros tendencijų, o rašytoja Hilary Mantel – naujas ir įspūdingas šio literatūros fenomeno simbolis.
Reuters/Scanpix nuotr.
Reuters/Scanpix nuotr.

Šių metų „Man Booker“ premijos žiuri narė Nátali Heins pripažino, kad šiemet skaitė ypač daug istorinių romanų: „Jie sudaro ne didžiąją dalį premijai pateiktų knygų, bet panašiai“, – sakė ji. Istorinė proza yra viena ryškiausių XX a. pab.–XXI a. pr. britų literatūros tendencijų, o rašytoja Hilary Mantel – naujas ir įspūdingas šio literatūros fenomeno simbolis.

2009 m. pirmasis jos Tiudorų trilogijos romanas „Wolf Hall“ („Vilko dvaras“. Šiais metais lietuvių kalba romaną išleido leidykla „Metodika“, vertė Gintaras Kaminskas) laimėjo vieną iš garbingiausių literatūros apdovanojimų pasaulyje – „Booker“ premiją, kuri siejama su elitine, intelektualia, meniškai brandžia ir išmoninga literatūra. Romanas taip pat apdovanotas pirmąja Walterio Scotto premija.

2012 m. ir antrasis Tiudorų trilogijos romanas „Bring up the Bodies“ („Pateikite kūnus“) laimėjo „Booker“ apdovanojimą. Ir, tarsi būtų maža, šiais metais romanui suteikta dar viena iš trijų svarbiausių britų literatūros premijų – „Costa“ apdovanojimas, paprastai skiriamas gerai parašytam ir lengvai skaitomam romanui. Vadinasi, H. Mantel istorinė proza atitinka ir rafinuotos, ir populiariosios literatūros kriterijus.

Walterio Scotto premijos, kuria siekiama pagerbti literatūrinį šio škotų rašytojo atminimą, sumanytojų ir mecenatų pageidavimu šiai premijai gali būti teikiami romanai, kuriuose aprašomi įvykiai turėtų rutuliotis bent jau 60 metų prieš išleidžiant romaną, todėl negali būti tiesiogiai susiję su asmenine autoriaus patirtimi. 5-ajame ir 6-ajame dešimtmetyje istorine proza dažnai naudojamasi kaip priemone perteikti kokiai nors šiuolaikinei idėjai, dangstomasi tam tikro periodo kostiumais ir dekoracijomis, tačiau personažai mąsto ne praeities epochos, o šiuolaikinėmis kategorijomis. Ja neretai siekiama ne meninių, bet ideologinių tikslų.

7-ajame ir 8-ajame dešimtmetyje istorinį britų romaną kūrybiškai reabilitavo postmodernizmas ir feminizmas. Pirmasis jį išlaisvino iš vienos tiesos, dominuojančio ideologinio pasakojimo bei istorinio mito gniaužtų ir atvėrė galimybę alternatyvioms istorinėms vizijoms. Antrasis atkūrė istoriniuose šaltiniuose retai užfiksuotą ir kūrybinėje erdvėje iki tol menkai įsivaizduotą istoriją moterų akimis. Taip per pastaruosius kelis dešimtmečius ilgą laiką literatūros pakraščiuose tūnojęs istorinio romano žanras kūrybiškai ir intelektualiai subrendo.

Naujausia istorinė proza domisi ne tiek materialaus praeities pasaulio atkūrimu, kiek privačiu ir vidiniu istorinių asmenybių gyvenimu, mėgina įsivaizduoti, ką galėjo mąstyti ir kaip galėjo jaustis, pavyzdžiui, XVI a. žmogus. Be to, ji siekia būti ir dažnai yra istoriškai teisinga. H. Mantel galėtų duoti nuorodą į kiekvieną romano eilutę – taip kruopščiai jos romanai paremti istoriniais šaltiniais ir moksliniais tyrimais. Ji sako: „Kuriu mintis personažo galvoje, tačiau niekuomet neišgalvosiu tapetų rašto.“ Ji įsivaizduoja tik tai, kas neaprašyta šaltiniuose, o gausiuose dialoguose daug citatų iš išlikusių dokumentų.

H. Mantel Tiudorų trilogija (kol kas parašytos tik dvi jos dalys) – kūrybinė karaliaus Henriko VIII patarėjo Tomo Kromvelio (Oliverio Kromvelio proprosenelis) biografija. Apie jo asmeninį gyvenimą žinoma labai mažai. Jis – kalvio sūnus, vėliau tapęs audinių pirkliu ir vedęs turtingą našlę. Politinė jo karjera ryški. Organizuodamas karaliaus Henriko VIII santuokos su Kotryna Aragoniete panaikinimą ir vėliau santuoką su Ana Bolin, Kromvelis atskyrė Anglijos bažnyčią nuo Romos. Istorinė Kromvelio reputacija itin neigiama. Jis žinomas kaip žiaurus ir ciniškas manipuliatorius, bet kokia kaina siekęs savo tikslų.

Tačiau H. Mantel piešia kitokį Kromvelio portretą. Jis – smurtą patyręs vaikas, be galo talentingas, įvairiapusis Renesanso žmogus, švelnus artimiesiems, tačiau sumaniai ginantis savo įsitikinimus. Kromvelis vaizduojamas nekenčiantis indulgencijas į dešinę ir į kairę pardavinėjančių dvasininkų ir po ilgų studijų priimantis reformacijos idėjas. Pirmoje trilogijos dalyje pasakojama apie tai, kaip jis atsirado karaliaus Henriko VIII dvare, kaip sukosi, rengdamas karaliaus skyrybas ir antrąsias vedybas. Antroje dalyje „Patiekite kūnus“ vaizduojami 1536 m., kurių sausį miršta Kotryna Aragonietė, Ana Bolein netenka vyriškos lyties kūdikio, gegužę ji nukirsdinama, o tą patį mėnesį karalius veda Džeinę Seimur.

Anot Colino Burrowso, H. Mantel kūrybinio metodo esmę sudaro tai, kad ji iš istorinių šaltinių kruopščiai išsirenka gerai pažįstamą gyvą paveikslą ir romane atskleidžia sakytumei vidinę jo pusę, kuri labai skiriasi nuo istorijos vadovėliuose pateikiamos versijos. Ryškus pavyzdys – Tomo Kromvelio verkimo scena. Kardinolui Volziui nesugebėjus išvaduoti karaliaus iš santuokos su Kotryna Aragoniete ir dėl to netekus valdovo malonės, Kromveliui, tuometiniam kardinolo patarėjui, ir visam Volzio dvarui grėsė pavojus.

Kardinolo biografas Džordas Kavendišas yra užrašęs įvykį, esą vieną rytą sutikęs prie lango stovintį Kromvelį, rankose laikantį Bibliją, besimeldžiantį ir verkiantį. Dvariškiui paklausus, ko verkiąs, Kromvelis atsakė: „Tuoj neteksiu visko, dėl ko dirbau kiekvieną savo gyvenimo dieną, dėl ko ištikimai ir uoliai tarnavau savo ponui.“ Romane atkuriama ta pati scena ir cituojamas tas pats pokalbis, tačiau skaitytojai žino, kad neseniai mirė Kromvelio žmona Elžbieta ir rankose jis laiko jai priklausiusią Bibliją.

Kad tik jis neimtų manęs kalbinti, – meldžia Tomas, – kad praeitų pro šalį.

– Pone Kromveli, – prataria Džordžas, – atrodo, kad verkiate. Kas jums nutiko? Ar yra blogų žinių dėl mūsų globėjo?

Jis nori užversti knygą, bet Kavendišas jau ištiesė ranką link jos.

– Ar meldžiatės, – atrodo nustebęs.

Kavendišas nemato, kad puslapį liečia ir Tomo dukters pirštai, o knygą laiko Lizos rankos. Džordžas paprasčiausiai žiūri į paveikslėlius, apverstus aukštyn kojomis, paskui giliai įkvepia.

– Tomai?..

Verkiu dėl savęs, – prabyla Tomas. – Pararasiu viską, ko pasiekiau per visą gyvenimą, nes pralaimėsiu kartu su kardinolu, dariau viską, ko jis prašė, buvau jo draugas ir dešinioji ranka. Jei būčiau dirbęs savo darbą Sityje [...] dabar būčiau turtingas [...]. O dabar, pažvelkite į mane. Aš žuvęs.

Romane beveik tas pats Kromvelio ištartas sakinys ne atskleidžia, o paslepia tikrąją ašarų priežastį, kuri neturi nieko bendra su jo karjera.

Abiejose knygose dėmesio verti moterų charakteriai. Tris karaliaus žmonas matome Kromvelio akimis, girdime, ką jos jam sako, kokiais argumentais remiasi. Kromvelio santykis su jomis dalykinis. Ir jis niekada nenuvertina jų intelekto, valios ir noro ginti savo ir savo vaikų interesų. Nors H. Mantel kuriamame Kromvelio pasaulyje nuo šių moterų daug kas priklauso, drauge jos ir savo karališkųjų įsčių aukos. Nelygu, ką joms jaučia ar nebejaučia karalius, jų galia ir (arba) jos neturėjimas priklauso vien tik nuo jų kūno gebėjimo pagimdyti tai, ko iš jų tikimasi, todėl visi jų veiksmai ir mintys pagrįsti šiuo žinojimu. Ana Bolein negulė į karaliaus lovą tol, kol skyrybų procesas su Kotryna Aragoniete nebuvo baigtas. Ji žinojo kokios būtų ateities perspektyvos, jei pagimdytų nebūdama karalienė, net jei kūdikis pasirodytų esąs vyriškos lyties.

H. Mantel neturi vaikų – nesulaukusi nė trisdešimties, ji neteko galimybės pasirinkti jų neturėti. Iš prigimties smulki, dabar ji sunkiai serga endometrioze, yra nutukusi. „Gyvenu svetimame kūne“, – sako ji. H. Mantel užaugo skurdžioje darbininkų šeimoje Anglijos šiaurėje. Vieną dieną kažkoks vyras atsikraustė į jų namus ir į tėvų lovą. Tėvas išėjo miegoti į kitą namo dalį, o vėliau išvažiavo... Hilary jo daugiau nebematė. Kai jai buvo aštuoneri, ji pirmą kartą išvydo šmėklą.

Formaliai H. Mantel aprašomas laikotarpis negali būti autentiškos jos patirties dalis, bet atrodo, kad XVI a. žiaurumas, kalvio sūnaus kelias į valstybės reformatorius, maniakiškas Tiudorų dvaro seksas, bevaikystė, neįmenama gimdos ir jos galių paslaptis, mirusiųjų vėlių ir istorijos realumas susiję su tikrais jos išgyvenimais labiau, nei galima būtų manyti.

Recenzija skambėjo LRT radijo laidoje „Kultūros savaitė“.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tema: Pasaulio literatūros premijos

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...