captcha

Jūsų klausimas priimtas

Ramunė Sakalauskaitė. Saldūs praeities saldainiai

Kvapai ir spalvos – tarsi didžiuliai baseinai, talpinantys neaprėpiamus atminties klodus. Vaikščiojant po Maskvos Tretjakovo galeriją, netikėtai prieš akis išplaukė vaikystėje vasarą kaime pas senelius regėtos spalvos ir uostas kvapas. Galerijoje saugomi ir eksponuojami paveikslų, kuriuos prisimenu iš mažų dienų, originalai.

Kvapai ir spalvos – tarsi didžiuliai baseinai, talpinantys neaprėpiamus atminties klodus. Vaikščiojant po Maskvos Tretjakovo galeriją, netikėtai prieš akis išplaukė vaikystėje vasarą kaime pas senelius regėtos spalvos ir uostas kvapas. Galerijoje saugomi ir eksponuojami paveikslų, kuriuos prisimenu iš mažų dienų, originalai.

Poilsio sustojusius ir ant žolės prisėdusius „Medžiotojus“, kuriuos 1871 metais nutapė Vasilijus Petrovas, matydavau išsiuvinėtame paveiksle, kuris puošė kaimo gryčią. Ten pat kabojo 1898 metais Viktoro Vasnecovo nutapytos drobės „Galiūnai“ kopija. Tais pačiais metais dienos šviesą išvydę meškinai, meno žinovams žinomi iš Ivano Šiškino „Ryto pušyne“, sovietmečiu buvo turbūt didžiausi vaikų numylėtiniai – jų atvaizdas puošė anuomet deficitinių saldainių „Meška šiaurėje“ popierėlius.

Prisiminiau ir aš su niekuo nepalyginamų saldainių „Meška šiaurėje“ kvapą. Žiūrėdama į senelių namuose buvusių paveikslų kopijas, girdėjau neįkyriai traškančią ugnį, senelio pasakas vakarais, regėjau vakarienei dengiamą stalą. Tokie mano prisiminimai ir pasakojimai ne kartą stebino jaunus ir linksmino vyresnės kartos žmones, atmenančius mano vaikystę. Atpažinimo kodų, kurie yra ir atminties ženklai, Lietuvoje mažėja. Iš mano vaikystės Klaipėdoje tokių vietų liko vos keletas.

Kur tos kavinės, į kurias, grįždamos su mama iš kino ar teatro, užsukdavome suvalgyti ledų? Liko tik vietos, tiksliau – jų pavadinimai, bet ne jų interjeras, patiekalai ar dvasia.

Net ir labai norėdama, negalėčiau sugrįžti į studentiškas Vilniaus senamiesčio vietas. Jos išnykusios. Vilniaus „Bačką“ – legendinę kavinę Vilniaus gatvėje – arba Centrinį gastronomą, jo antrame aukšte virtą kavą ir išskirtinį interjerą prisimena tik vyresnioji karta. Nei saldaininės „Svajonės“, nei Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio istoriją ir daugybę to meto meno, mokslo ir politikos įžymybių menančių „Literatų“ nebėra. Ačiū Dievui (ir principingam architektui Algimantui  Nasvyčiui, neleidusiam suniokoti savo kūrinio, daugeliui kitų autentiško paveldo svarbą suprantančių žmonių), kad liko „Neringa“, turinti net savą istorinių įžymybių nuotraukų kampelį, tik paslėptą paprastiems kavinės lankytojams neprieinamoje salėje.

Grįždama iš Maskvos, pirkau tradicinių lauktuvių. Saldainių popierėliuose – nauji klasikinės rusų tapybos pavyzdžiai. Kai kuriuos jų, kaip vaikystėje, norisi dėti į stalčių ir saugoti. Turbūt dėl to gūdžiu sovietmečiu, kai algos užtekdavo tik maistui, o noras gražinti namus buvo beribis, dailios saldainių dėžutės tapdavo interjero dalimi. Net ir tuose namuose, kuriuose menas nebuvo vertybė ir juo nesidomėta, kai kam kildavo noras sužinoti, kur kabo paveikslo originalas, ir jį pamatyti. Suprantu, kad tokie mano pamąstymai gali sulaukti priekaištų dėl tariamo sovietmečio garbinimo. Tačiau nemanau, kad saldainius „Meška šiaurėje“ reikia peikti vien dėl to, kad jie buvo gaminami anais laikais.

Deja, kai kurie jau atgavus Lietuvos Nepriklausomybę gimę žmonės klasiką pažįsta tik iš mobiliųjų telefonų skambučių signalo. Deja, daugelis jų nė karto nepasivargino nuvykti ne tik į Tretjakovo galeriją, bet ir į Nacionalinę dailės galeriją Vilniuje.

Šiandieniniai Lietuvos saldainių gamintojai dėžutes puošia Vilniaus arba Kauno senamiesčio vaizdais. Lentynų gausybėje tapybos darbų reprodukcijų vos pora – Jano Mateikos „Žalgirio mūšis“ ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio. Turbūt tuo ir apsiriboja masinio lietuvių žiūrovo ir saldainių valgytojo išmanymas ir apie mūsų istoriją, ir apie kultūrą...

Tautos skonio lavinimas priklauso nuo daugelio dalykų. Pirmiausia nuo auklėjimo. Jausdama baltą pavydą žiūrėjau į mažuosius, būriais plūstančius į Rusijos ir Jungtinės Karalystės muziejus. Bet jei tėvai ir mokytojai nebenuveda savo vaikų nei į meno galerijas, nei į klasikinės muzikos koncertus, tai gal bent dar neišnykusi Lietuvos saldainių pramonė padėtų plėsti mūsų jaunosios kartos kultūros akiračius? 

Komentaras skaitytas per LRT radiją.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...