captcha

Jūsų klausimas priimtas

Valdas Papievis. Pirmininkavimo pradžiai paminėti duris Lietuvai atvėrė Luvras

Po nacionalinio Vytauto Kasiulio muziejaus atidarymo Vilniuje į Paryžių sugrįžęs jo sūnus, irgi Vytautas, motinos valia Lietuvai padovanojęs tėvo sukurtus „rojaus sodus“, šmaikštaudamas apgailestavo neradęs progos viešai pasakyti, jog dabar Lietuva yra didesnė nei Vytauto Didžiojo laikais – anuomet ji driekėsi nuo Baltijos iki Juodosios jūros, šį pusmetį jos rankose – visos Europos vairas.
Š. Mažeikos (BFL) nuotr.
Š. Mažeikos (BFL) nuotr.

Po nacionalinio Vytauto Kasiulio muziejaus atidarymo Vilniuje į Paryžių sugrįžęs jo sūnus, irgi Vytautas, motinos valia Lietuvai padovanojęs tėvo sukurtus „rojaus sodus“, šmaikštaudamas apgailestavo neradęs progos viešai pasakyti, jog dabar Lietuva yra didesnė nei Vytauto Didžiojo laikais – anuomet ji driekėsi nuo Baltijos iki Juodosios jūros, šį pusmetį jos rankose – visos Europos vairas.

Švenčiant mūsų šalies pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai pradžią, Vilniuje inauguruotas Vytauto Kasiulio muziejus – neabejotinai vienas reikšmingiausių šių metų Lietuvos kultūros įvykių; sykiu jis pradėjo šiai progai skirtą Lietuvos-Prancūzijos kultūros renginių ciklą. Pasak Lietuvos ambasadorės Jolantos Balčiūnienės, pirmininkavimas Europos Sąjungos Tarybai atveria daug politinių, ekonominių, kitų galimybių. Tarp jų – ir kultūrinių. Prancūzijoje, kur kultūra – visuomenės gyvenimo ir sugyvenimo pamatas, kuriai toks brangus jos sugalvotas „kultūros išskirtinumo“ principas ir kuri, tarkime, svarstant laisvosios prekybos su Jungtinėmis Valstijomis sutarties apmatus, privertė kitas Europos Sąjungos šalis nusilenkti kultūrai ir palikti ją šios sutarties paraštėje, nebandyti pasinaudoti šiomis galimybėmis būtų tiesiog neatleistina.

Belskis, ir tau bus atidaryta. Nežinau ar ilgai belstis reikėjo, bet pirmininkavimo pradžiai paminėti duris Lietuvai Paryžiuje atvėrė Luvras – pirmą kartą per visą istoriją. Šio vieno pačių garsiausių pasaulio muziejų koncertų salėje groję jaunieji Lietuvos muzikantai, Mstislavo Rostropovičiau fondo laureatai susilaukė didžiulių ovacijų ir šūksnių „bravo“. Kadangi apie šį mūsų kultūrai išskirtinį renginį Lietuvos žiniasklaidoje beveik neužsiminta, norėtųsi bent paminėti prestižinėje salėje grojusių jaunųjų Lietuvos atlikėjų pavardes: jie liudijo ne tik mūsų šalies, bet ir Europos kultūros potencialą. Tai – akordeonistė Eglė Bartkevičiūtė, klarnetistai Stasys Makštutis ir Žilvinas Brazauskas, pianistas Ignas Maknickas, smuikininkė Dalia Kuznecovaitė, jauniausiam jų – vos penkiolika metų. Kai pamanai, kad į šią salę Luvras įsileidžia tik pačius garsiausius pasaulio daininkus bei muzikantus, imi truputėlį suprasti, kokio pasitikėjimo Lietuva nusipelnė.

Luvras Lietuvos pirmininkavimo pradžiai paminėti mus svetingai priėmė dar ir dėl to, kad jau keletą metų, tarpininkaujant Ambasadai, jis bendradadarbiauja su Lietuvos kultūros ministerija ir su Lietuvos nacionaliniu dailės muziejumi, kartu rengiant vieno garsiausių Prancūzijos menininkų Antoine`o Watteau parodą Vilniuje, kurios atidarymas numatytas rugsėjo pradžioje. Iš Luvro į Lietuvą bus atgabenti devyniasdešimt penki šio septynioliktojo – aštuonioliktojo šimtmečių sandūros rokoko stiliaus dailininko grafikos ir tapybos kūriniai bei piešiniai, taip pat – jo kūrybos įkvėptų kitų Prancūzijos menininkų darbai. Luvro turtus transportuoti padės Lietuvos krašto apsaugos ministerija. Lietuvoje rodoma ekspozicija bus pirmoji Luvro paroda visame Vidurio ir Šiaurės Europos regione. Tai, kad Luvras, savo vertybes eksponuojantis tik aukščiausius kriterijus bei standartus atitinkančiuose pasaulio muziejuose, sutiko parodą atvežti į Lietuvą, liudija ir labai aukštą Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus bei jame dirbančių muziejininkų profesionalumo lygį. Ne visiems peršokti Luvro kartelę.

Apie prancūzus dažnai sprendžiama iš paryžiečių, apie Prancūziją – iš jos sostinės. Prancūzai į tai atsako: paryžiečiai – ne visi prancūzai, Prancūzija nesibaigia Paryžiumi. Ir pirmininkavimo proga numatytų Lietuvos kultūros renginių orbita nusidrieks per visą šalį.

Jau keliolika metų draugauja susigiminiavę Kauno ir Grenoblio miestai, šių metų spalį Grenoblis gyvens Lietuvos kultūra – ten rengiamas Lietuvos kultūros mėnuo. Programoje – Lietuvos dailininkų sąjungos galerijos „Meno parkas“ paroda „Šiuolaikinė Kauno grafika“, personalinės Deimanto Narkevičiaus ir Vytauto Viržbicko ekspozicijos, o Grenoblio muziejuje grieš Vilniaus kvartetas.

Iš Prancūzijos pietryčių persikelkime į Normandijos Kano miestą, kur jau keliolika metų vyksta svarbiausias Europoje Šiaurės ir Baltijos šalių kultūros festivalis „Les Boreales“. Šiemet kartu su Islandija Lietuva – jo garbės viešnia. Į festivalio atidarymo koncertą pakviesta dainininkė Alina Orlova, tą pačią dieną bus atidaryta paroda „Lietuvos dizainas: praeitis, dabartis ateitis“. J. P. Sartre'o ir S. de Beauvoir viešnagę Lietuvoje primins Antano Sutkaus fotografijų paroda, rengiama istorinės atminties institute. O Kano scenoje bus parodyti Oskaro Koršunovo spektakliai „Miranda“ ir „Dugne“. Festivalio programoje taip pat – Ritos Šepetys romano „Virš pilkų debesų“ pristatymas.

Lietuvos šiuolaikinis menas, kinas, literatūra ir muzika svečiuosis dar viename Prancūzijos mieste – Luaros regiono sostinėje Anžė. Čia vyks Lietuvos kultūros dienos.

Tai – dideli festivaliai. Bet mūsų pirmininkavimas tiek Prancūzijoje, tiek Lietuvoje bus paminėtas ir kitais renginiais. Štai Šv. Magdalenos bažnyčioje Paryžiuje koncertuos Vilniaus universiteto choras „Pro Musica“. O šiuo metu Vilniuje, Gaono žydų muziejuje, vyksta Kybartuose užaugusios garsios litvakų kilmės prancūzų grafikės Cecilijos Reims paroda.

Štai tokia renginių karuselė. Retai susimąstome, o kas gi ją įsuka? Nueini į parodą, ir atrodo, kad paveikslai čia savaime atsiradę, klausaisi koncerto: ir kas gi čia tokio, atvažiavo ir groja. Kalbėdama apie tokių renginių organizavimą, ambasadorė J. Balčiūnienė pabrėžia tarpinstitucinio bendradarbiavimo ir Ambasados tarpininkavimo bei koordinavimo svarbą. Ir vis primena, kad tokiu svarbiu mums metu Lietuva turi laimės, kad Prancūzijoje dirba Rasa Balčikonytė, viena aktyviausių kultūros atašė svečiose šalyse.

Tad ir Prancūzijoje mes turime savo meno bei kultūros sodų. Ne visada prisimename tuos, kas jiems pasodinti žemę suvarpo. Ir ne visada jais pasidžiaugiame. Kiek atgarsių Lietuvoje susilaukė mūsų jaunųjų atlikėjų koncertas Luvro muziejuje? Lyg Luvro durys mums kasdien, kada tik užsimanome, imtų ir atsilapotų.

Šiaip jau man, Paryžiuj gyvenančiam, būtų smalsu sužinoti, kas ir kitose Europos sostinėse, šalyse dedasi, kokiais kultūros renginiais ten mūsų pirmininkavimas minimas bei pažymimas.

Apskritai šis pirmininkavimas ir mums patiems, ir Europai reikšmingas bus tiek, kiek mums pavyks jį sureikšminti, sakykime, mitologizuoti. Ir kodėl gi nepasinaudoti proga ir nepasistatyti tegul šiek tiek mitologinio laivo, mus į didesnio pasitikėjimo savimi ir pasididžiavimo savo šalimi vandenis plukdančio?

Apžvalga skambėjo LRT radijo laidoje „Kultūros savaitė“.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...