captcha

Jūsų klausimas priimtas

Ernestas Parulskis. Rašymas, rašytojai ir alga

Prieš tris mėnesius, balandį, Jungtinėje Karalystėje pasirodė debiutanto Roberto Galbraitho detektyvas „The Cuckoo`s Calling“. Anotacijoje buvo rašoma, kad autorius yra, kaip ir jo kūrinio herojus, buvęs kariškis. Knygoje tas herojus, Kormoranas Straikas, karo Afganistane veteranas ir invalidas, skursta savo įkurtoje detektyvinėje agentūroje. 
S. Žiūros (BFL) nuotr.
S. Žiūros (BFL) nuotr.

Prieš tris mėnesius, balandį, Jungtinėje Karalystėje pasirodė debiutanto Roberto Galbraitho detektyvas „The Cuckoo`s Calling“. Anotacijoje buvo rašoma, kad autorius yra, kaip ir jo kūrinio herojus, buvęs kariškis. Knygoje tas herojus, Kormoranas Straikas, karo Afganistane veteranas ir invalidas, skursta savo įkurtoje detektyvinėje agentūroje.

Skursta ir nuobodžiauja iki akimirkos, kai seniai neregėtas bičiulis paprašo ištirti įtartiną mirtį ir Straikas patenka į mados, modelių ir turčių pasaulį.

Nors anotacinis siužetas skamba standartiškai, debiutanto Galbraitho romanas sulaukė nepaprastai palankių recenzijų ir net sukėlė įtarimus, kad siužetą susuko patyręs, slapyvardžiu prisidengęs rašytojas. Galų gale viskas paaiškėjo prieš savaitę. Sekmadieniniame „The Sunday Times“ paskelbiamas straipsnis, kuriame garsi rašytoja, serijos apie Hario Poterio nuotykius autorė Joanne Rowling, spaudžiamą netiesioginių įrodymų, tarp kurių buvo ir kompiuterinė teksto analizė, prisipažįsta, kad ji ir yra detektyvo autorė.

Po šio paslapčių skraistes nuplėšiančio straipsnio knygos pardavimai šoktelėjo keliais šimtais procentų ir turbūt milžiniškais tempais tebeauga.

Bet tai nėra šios istorijos svarbiausia dalis. Įdomiausia tai, kad iki demaskavimo ir knygos sužvaigždinimo jos per tris mėnesius tebuvo parduota pusantro tūkstančio egzempliorių. Taigi jei talentingas rašytojas Galbraitho egzistuotų iš tikro, už savo debiutinį romaną jis greičiausiai būtų gavęs procentus nuo dešimt svarų kainuojančios knygos. Ir, manau, tie atskaičiavimai būtų panašūs į įprastus 15–20 proc. nuo didmeninės kainos Lietuvoje. Hipotetinio Galbraitho keturių mėnesių pajamos būtų apie 2500–3000 svarų arba maždaug 600–700 svarų per mėnesį, beveik keturgubai mažiau nei šiuo metu Jungtinėje Karalystėje yra vidutinis atlyginimas. Tiek teuždirbtų gerą, puikių atsiliepimų sulaukusį detektyvą parašęs autorius ir išleidęs jį Anglijoje, labiausiai detektyvus skaitančioje šalyje.

Šią situaciją galima perkelti ir į bet kurią kitą šalį – nuo Indijos su Kinija iki Lietuvos. Tai yra paradoksas, kurį dažnai mini leidėjai, kad kiekviena kokybiška knyga, kokio dydžio ar mažumo rinkoje ji bebūtų išleidžiama, suranda savo pusantro tūkstančio skaitytojų. Pas mus tas pats – galima neabejoti, kad palankiai įvertintą debiutanto kūrinį nupirks vis tie patys pusantro tūkstančio žmonių. Ir kaip britiškas analogas, mūsiškis uždirbs ketvirtadalį lietuviškos vidutinės mėnesinės algos – maždaug 400–500 litų per mėnesį, o po pusmečio nebebūtų ir jų. Šioje analogijoje yra vienas skirtumas – britas su indu ir gal ir kinu pradės rašyti naują romaną, o mūsiškis apygarsiai sudejuos, kad iš rašymo Lietuvoje negalima išgyventi. Žinoma, turiu padaryti išlygą – tokių pareiškimų beveik neišgirsime iš patyrusių literatų. Dažniausiai neišgyvenimo faktą konstatuoja net ne debiutantai, o besiruošiantys rašyti kūrėjai.

Ir būtų gerai, jei jie konstatuotų faktą. Ne. Frazė „iš rašymo Lietuvoje neįmanoma pragyventi“ pasakoma kaip klausimas su aiškiu priekaištu bei paslėpta reikalavimo gaida. Kam gi skiriamas šis klausimas? Na, kaip visuomet – valdžiai, Kultūros ministerijai ir šiek tiek Rašytojų sąjungai, atimant iš pastarosios kūrybinės organizacijos statusą ir suteikiant profsąjunginį.

Be abejo, algos už rašymą reikalavimas yra kažkokiu stebuklingu būdu išlikęs sovietinis atavizmas. Visame pasaulyje rašymas nėra darbas. Visi pasaulio rašytojai (aš nekalbu apie kelis procentus sėkmingiausių, nes jų tiek nedaug, kad jie patenka į statistinės paklaidos imtį) dirba tam, kad rašytų.

Norėdamas iliustruoti šį teiginį, pasirinkau Islandiją – ir dėl jos literatūrinės rinkos mažumo, ir todėl, kad nereikės išeiti iš pradinio, detektyvinio, konteksto.

Šioje šalyje su trimis šimtais tūkstančių gyventojų detektyvus rašo septyniolika žmonių. Du iš jų - Arnalduras Indridasonas ir Yrsa Sigurdardottir – jau tarptautinės žvaigždės, patekusios į detektyvų skaitymo aukščiausią lygą, Jungtinę Karalystę, kur jų knygas perka noriai. Kiek noriai? Blogiau nei norvegą Jo Nesbo, geriau už rusą Borisą Akuniną. Dar vienas - Viktoras Arnaras Ingólfssonas – jau gavo Skandinavijos kriminalinės literatūros premiją, po jos nedelsiant išleistas pas kaimynus, Vokietijoje, na, ir šiais metais, Jungtinėje Karalystėje. Iš likusių keturiolikos bent penki taps žinomais ne tik Islandijoje.

Mano jau minėtas Indridasonas yra ne tik žymiausias Islandijos detektyvų rašytojas, bet ir statistiškai labiausiai skaitomas rašytojas šalyje. Iki 2001 metų, kol jo vienas iš romanų nebuvo sėkmingai išleistas Anglijoje, jis dirbo Reikjaviko laikraštyje, pilnu etatu rašydamas kasdienines kultūros apžvalgas. Ir tik dabar, po šešių tarptautinių bestselerių, tapo frilanseriu, apsiribodamas kino recenzijomis. O kita žvaigždė, Yrsa Sigurdardottir, trijų vaikų mama, kaip pradėjo dirbti jaunystėje inžiniere geoterminių šilumos tinklų kompanijoje Fjarhitun, taip ten ir tebedirba. Na, ir baigiant pasakysiu, kad trečiasis žymiausias – Ingolfsonas – irgi yra inžinierius, ir dirba Islandijos kelių aptarnavimo valdyboje.

Islandų rašytojams, kaip ir lietuviams, valstybė pakiša petį: mažose šalyse tai daryti būtina. Perspektyvieji gauna metines stipendijas, jų leidėjai – paramą spausdinant, užmokama už vertimus į kitas kalbas. Bet niekas negauna algos už rašymą. Negauna todėl, kad tokia alga pažeistų svarbiausią kūrėjo būseną – norą (gal tiksliau – nenugalimą troškimą) papasakoti savo sugalvotą istoriją kitiems.

Ir jei atsiranda pusantro tūkstančio žmonių, pasiruošusių ne tik išklausyti šią istoriją, bet net už ją sumokėti – reikia didžiuotis ir džiaugtis. Taip pat suvokti, kad tie pusantro tūkstančio, trys batalionai, beveik pulkas skaitytojų, yra maksimalus visų viso pasaulio rašytojų taktinis vienetas. Jie niekada nesuneš pasakotojui įsivaizduojamos algos, nes jų misija kita – reikalauti tęsinio. O kai batalionai reikalauja, tarnautojai, darbininkai, daugiavaikės mamos tampa pareigingais ir atsakingais karininkais, pamiršta pinigus, sėda prie kompiuterių klaviatūrų ir rašo.

Komentaras skambėjo LRT radijo laidoje „Kultūros savaitė“.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...