captcha

Jūsų klausimas priimtas

Vladimiras Laučius. Atsisveikinimas su Uspaskichu

Oligarchija Lietuvoje patyrė skaudų smūgį: jos ryškiausias atstovas nuteistas kalėti ketverius metus. Šį kartą ir bausmės, ir jos objekto mastai yra gerokai didesni nei tuo atveju, kai Viktoro Uspaskicho mažasis atitikmuo buvo nuteistas „už gerus darbus“.
V. Laučius, V. Radžiūno (LRT.lt) nuotr.
V. Laučius, V. Radžiūno (LRT.lt) nuotr.

Oligarchija Lietuvoje patyrė skaudų smūgį: jos ryškiausias atstovas nuteistas kalėti ketverius metus. Šį kartą ir bausmės, ir jos objekto mastai yra gerokai didesni nei tuo atveju, kai Viktoro Uspaskicho mažasis atitikmuo buvo nuteistas „už gerus darbus“.

Daug kas Lietuvoje žodį „oligarchai“ vartoja taip, kaip jis vartojamas Rusijoje – taikant jį žiniasklaidą kontroliuojančiam didžiajam verslui. Tokią oligarchijos sampratą perša Vladimiro Putino režimas, vaizduojantis Rusijos gelbėtoją nuo praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio „oligarchų“.

Tačiau tikroji oligarchija, pagal klasikinį apibrėžimą, yra ne didysis verslas, o didžioji politika, pasitelkusi didelius pinigus ir su jų pagalba daranti anaiptol ne demokratinę įtaką valstybės gyvenimui. Šiuo požiūriu kaip tik V. Putino režimas, o ne neklusnus verslas, kurį jis dorojo atėjęs į valdžią, yra klasikinis oligarchijos pavyzdys.

Lietuvoje oligarchija nesutrypė demokratijos taip, kaip Rusijoje, bet vis dėlto gerokai ją iškreipė – panašiai kaip Italijoje. Ir nors tarp Silvio Berlusconi ir V. Uspaskicho yra ištisa praraja, juos vienija tai, kad jie abu yra oligarchijos parazitai ant sergančio demokratijos kūno.

Demokratijos sąlygomis oligarchams tenka prisitaikyti prie turto cenzo nebuvimo. Jiems reikia, kad žmonės savo valia juos rinktų, už juos balsuotų, galvodami apie jų apsukrumą ir storas pinigines kaip adoruotinos sėkmės ir tinkamumo valdyti įrodymą. Jiems reikia, kad apie juos galvotų: „Šis jau visko turi, gal daugiau nebevogs; sugebėjo prasisukti, prisikrovė gėrybių sau, gal atseikės ir mums; turtingas, vadinasi – geras šeimininkas, mokės tvarkyti valstybę (savivaldybę, partiją).“

Panašių minčių viešojoje erdvėje netrūko ir tada, kai V. Uspaskichas buvo pirmąkart išrinktas į Seimą (2000 m.), ir tada, kai jo ir jo verslo kūdikis – Darbo partija – laimėjo Seimo rinkimus (2004 m.). Oligarchinis mitas apie „gerą šeimininką“ pasirodė esantis labai patrauklus.

Ir Artūras Zuokas, ir V. Uspaskichas savo politiką grindė tikslais, kurie visada sukosi apie pinigus, o ne apie politinius principus. Visa draudžiantis ir tankais automobilius traiškantis Vilniaus meras – anoks liberalas. Milijonierius Viktoras – anoks leiboristas. Politiniai principai jiems niekad nieko nereiškė: jų abiejų politinė galia ir priklausė nuo pinigų, ir pinigams tarnavo.

V. Uspaskichas ir nuteistas – tiesiog kaip įstatymus pažeidinėjęs pinigų maišas. „Politinio kalinio“ aureolė, kurios jis norėtų, jam tinka dar mažiau negu aukštakulniai ir lūpdažiai.

Bet ar teismo nuosprendis apmažins rinkėjų simpatijų Darbo partijai ir jos įkūrėjui? Ar oligarcho ir jo partijos reitingai smuks nuteisus V. Uspaskichą, jei kilo į patį viršų, kai jis jau buvo teisiamas?

Veik visus didesnius populistinius darinius, neturinčius ideologijos, besiburiančius aplink vaduką, išsirutuliojančius iš skandalų, netrukus pasmerkia ir nubloškia į užmarštį patys rinkėjai. Per dešimtmetį nunyko ir išgaravo Naujoji sąjunga, A. Zuoko partija (įvairiais pavidalais). Dar greičiau iš politinio žemėlapio buvo ištrinta 2008 metų Seimo rinkimų prizininkė – Tautos prisikėlimo partija.

Šiuo atžvilgiu „darbiečiai“ tebėra išimtis. Jie ne tik nenyksta – mažiau nei prieš metus jie užėmė pirmą vietą daugiamandatėje rinkimų apygardoje. Nepaisant oligarchinio kvapelio ir teismo proceso. Keistas vaizdelis: partija, kurios įkūrėją ir tikrąjį lyderį valstybė ką tik paskelbė sukčiumi, visuomenei atrodo esanti viena iš labiausiai tinkamų valdyti valstybę.

Demokratija neapsieina be šitokių prieštaravimų. Rinkėjų valia nebūtinai sutampa su tuo, kas teisėta, teisinga ir išmintinga. Darbo partija šiais nesutapimais veiksmingai naudojasi ir juos labiausiai skatina.

Neatsitiktinai ir jos kuriamas įvaizdis yra patrauklus „protesto visuomenei“, kuri amžinai nepatenkinta Lietuvos valstybe. Darbo partija medžioja rinkėjus, kurie dėl savo nesėkmių ir vargų linkę kaltinti Lietuvą – kaip kad V. Uspaskichas kaltina Lietuvą dėl savo bylos ir drabstosi purvais iš Maskvos tribūnų.

Ir nors Darbo partijoje yra išties neblogų politikų, šio darinio lojalumas Viktorui yra nelengvai suderinamas su lojalumu – tikru, ne parodomuoju lojalumu – Lietuvos valstybei.

Kaip šiomis aplinkybėmis elgtis socialdemokratams, ant kurių pečių gulė didžiausia atsakomybė dėl valdančiosios koalicijos politinio ir moralinio veido? LSDP vadovybė sako – koalicija dirbs toliau, bet pageidautina – be Vytauto Gapšio Seimo pirmojo vicepirmininko poste. V. Gapšys nesutinka: jo žodžiais, teismo nuosprendis – neįsiteisėjęs, tad suspenduoti pareigas nėra reikalo.

V. Gapšio nuostata nė už ką nesitraukti visu gražumu atspindi Darbo partijos požiūrį į politiką ir moralę: jei tavęs dar nepasodino, vadinasi, gali būti ir Seimo pirmininkas, ir ministras, ir prezidentas. Jokių problemų.

Tuo metu moralizuojančios opozicijos noras patraukti „darbiečius“ iš valdančiosios koalicijos ir, matyt, patiems užimti jų vietą paišo valstybei ne kažin kuo geresnį scenarijų. Žinoma, opozicija tai pateikia kaip rūpestį valstybės gerove. Tačiau, net jei patikėtume opozicijos nesavanaudiškumo nuoširdumu, turėtume pagrindo abejoti vaivorykštinio scenarijaus privalumais.

Jei socialdemokratai sudarytų koaliciją su Tėvynės sąjunga, tai būtų puiki proga neaiškios orientacijos politiniams dariniams per būsimus Seimo rinkimus sutelkti jėgas prieš tradicines partijas ir jas išmesti už borto. Jau nekalbant apie tai, kad socdemų ir konservatorių koalicija atimtų iš abiejų partijų tą išskirtinį gerąjį bruožą, dėl kurio jos vadinamos „tradicinėmis“: šiokį tokį ideologinį pagrindą.

Iki šiol (išskyrus 2000–2001 m.) visų vyriausybių branduolius sudarydavo arba socialdemokratai, arba konservatoriai. Jei bus sutarta dėl vaivorykštės, teks susitaikyti su tuo, kad per Seimo rinkimus 2016-aisiais tradicinės partijos bus „bloga valdžia“, o jokia ideologija nesivadovaujantys rėksniai – vienintelė alternatyva. Ir kaip tik pastariesiems tada tarnautų gajusis švytuoklės principas.

Šaltinis www.delfi.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...