captcha

Jūsų klausimas priimtas

Mykolas Drunga. Kuo krikščioniška santuoka skirtinga

Neseniai žurnale „American Conservative“ katalikas publicistas Johnas Zmirakas, Habsburgų imperijos paveldo gerbėjas, paskelbė straipsnį, kuriame išdėstė savo nuomonę, kodėl krikščionys turėtų pasisakyti už daugialypės santuokos sampratą.
V. Radžiūno (LRT.lt) nuotr.
V. Radžiūno (LRT.lt) nuotr.

Neseniai žurnale „American Conservative“ katalikas publicistas Johnas Zmirakas, Habsburgų imperijos paveldo gerbėjas, paskelbė straipsnį, kuriame išdėstė savo nuomonę, kodėl krikščionys turėtų pasisakyti už daugialypės santuokos sampratą.

Straipsnis išreiškia „paleokonservatyvų“ požiūrį, besiremiantį labai senų, bet jau primirštų tradicijų branginimu.

Šis tikrai neeilinis žurnalistas pradėjo primindamas, jog „prieš beveik 1700 metų Romos imperatorius Konstantinas paskelbė Milano ediktą, kuriuo liepė toleruoti krikščionis. Nuo šio auksinio momento liovėsi krikščionių persekiojimas ir prasidėjo krikščioniškoji civilizacija.   

Bet buvo ir tamsių momentų, prasidėjusių, kai Konstantino įpėdinis Teodozijus ėmė persekioti Romos pagonis ir naudoti valstybinės prievartos galią Bažnyčiai paramstyti. Kaip dauguma modernių krikščionių, aš šiam sprendimui ir visam tam, kas iš jo išplaukė, nepritariu.

O išplaukė eretikų teismai, inkvizicijos, pogromai, šimtmečus besitęsę persekiojimai. Tačiau dėl to nesistebiu: nors tam tikro kiekio valstybinės valdžios reikia, šiaip jau ji labai pavojinga – ypač atsižvelgus į mūsų nuodėmingą prigimtį.

Valdžia ne tik yra korumpuota, ji pritraukia tuos, kurie jau korumpuoti, vilioja pavyduolius, masina apmaudžiuosius, tik ir trokštančius galimybės viską valdyti iki smulkmenų ir bausti“.  

Tada J. Zmirakas tarp tokių nenaudėlių išvardija „jau įsitvirtinusius ir tingius verslo ir pramonės magnatus“, kurie „naudoja policiją ir kalėjimus tam, kad įstatymų pagalba įamžintų savo turtus“. Taip pat ir „paniurusius, dykinėjančius darbuotojus“, kurie nori „užkirsti kelią teisingai konkurencijai“. 

O kur dar „supuvę, supasaulietiškėję dvasininkai, užčiaupiantys burnas disidentams ir reformininkams“. Įsivaizduokite, kas būtų buvę, jeigu vyskupai, perkeldinėję pedofilus iš vienos parapijos į kitą, būtų turėję galią cenzūruoti spaudą?

Valstybė retai kada atsilaiko spaudimui tų, kurie siekia iškreipti įstatymų valdžią ir ignoruoti bendrąjį gėrį tam, kad patenkintų savo asmeniškus interesus.

Piliečiams su stipriais įsitikinimais, kad jų kaimynai turėtų gyventi taip, o ne kitaip, sunku gerbti pastarųjų žmogiškąjį orumą ir palikti juos (daugiausia) ramybėje.

Galop pilietinės visuomenės institutams sudėtinga atsisakyti valstybės jiems siūlomų privilegijų (ir uždedamų slaptų pančių).

Tos pačios lyties asmenų vedybų iškilimas žymi ilgai užsitęsusios  krikščionių bažnyčios kovos pabaigą – kovos už tai, kad teisėta santuoka būtų analogiška sakramentinei sutarčiai.

Naujausios JAV Aukščiausiojo Teismo nutartys ir visos jų pasekmės tikriausiai užkoduotos jau prieš du šimtus metų, kuomet prancūzų revoliucininkai sukūrė „civilinę santuoką“, nutraukdami Bažnyčios jurisdikciją šio kontrakto atžvilgiu.

Tą akimkirką vedybų reikšmė neteko savo inkaro autoritetingoje žmogaus prigimties interpretacijoje ir pakilo į orą kaip aitvaras, blaškomas žmogiškų aistrų ir nuomonių. Nuo to laiko kaip įmanydami stengėmės sugauti virvę ir pririšti ją prie ko nors kito – vaikų interesų ir gerovės, bendrojo gėrio, „respublikoniškų dorybių“ (Prancūzijoje), tačiau niekas neatsilaiko prieš viesulą.

Seksualiniai sprendimai tokie intymūs ir žmonėms tokie svarbūs, jog reikia tikrai galingos jėgos, kad priverstų žmones susivaldyti – paprastai tai pareikalauja arba gilių religinių įsitikinimų, arba beveik triuškinamo  socialinio spaudimo.

Jei šių dalykų nėra, žmonės darys taip, kaip išmano ir nori, ir tie iš mūsų, kurie nustatinėjame subtilius moralinius skirtumus, atrodysime kaip į ne savo reikalus besikišančios davatkos.

Pagal dabartinį elito požiūrį, tie, kurie pasisako už tradicinę krikščionišką santuoką, yra moraliai ne ką geresni už rasistus“.

„Tai ką gi daryti“, – klausia J. Zmirakas ir, kalbėdamas apie Jungtines Amerikos Valstijas, teigia, jog „dėl greitų skyrybų įteisinimo, tradicinė vyro ir moters santuoka jau tapo mažiausiai įvykdoma teisinė sutartis Žemėje – gerokai trapesnė nei kredito kortelių paskolos, visai jau nekalbant apie mokestinius įsipareigojimus ar studentiškas paskolas.

Iš esmės tradicinė santuoka buvo silpna teisinė partnerystė ir laikinas susitarimas dėl sekso, kuris kažkodėl nebuvo leidžiamas homoseksualams. Ar dėl šitokios santuokos verta kovoti?

Civilinės santuokos vėlė nenusipelno mūsų lojalumo. Už ją kovodami, einame prieš amerikietiškojo individualizmo esmę ir provokuojame libertarus jungtis su mūsų priešais, kurie, kaip visada, jais pasinaudos ir paskui pames.

Vietoj to galime stoti į bendrą gretą su libertarais ir savigynai apeliuoti į brangius amerikietiškus principus, kaip antai bendravimo, sutarties ir net religijos laisvė.

Štai kaip: užuot reikalavę, kad valstybė gintų tik vienos rūšies vedybų sutarties modelį, kuris jau ir taip beviltiškai sukompromituotas, mes pasisakome už sutarties laisvę ir reikalaujame jos sau patiems. Kodėl, turėtume klausti, mes, krikščionys, negalėtume sudaryti teisiškai galiojančios sutarties, kuri mus įpareigotų lygiai taip pat, kaip ir santuokos sakramentas, visam gyvenimui?

Kodėl negalime šio sunkaus pažado prisiimti ir laisvai sutikti su tuo, kad valstybė jį gintų? Paskutinį kartą, kai buvau plaukiojančiasme kazino, galėjau užstatyti savo būstą per bankomatą, ir valstybė šią sutartį gintų. Tai kodėl krikščioniškos vedybos lieka neapginama, beprasmiška sutartimi?“

Taip klausia J. Zmirakas, turėdamas omenyje būtent beveik visose Vakarų valstybėse ir JAV teisiškai pripažįstamą skyrybų, kartais net lengvų, galimybę. Bet kaip tik šitos galimybės jis ragina krikščionis oficialiai atsisakyti ne tik per bažnytines jungtuves, bet ir reikalaujant, kad tai būtų galima įforminti atskira sutartimi su valstybe.

Kaip katalikiškame tinklalapyje „Aleteia“ teigia Richardas H. Bulzacchellis, „jau kelis dešimtmečius katalikiškos vedybos į Jungtinių Amerikos Valstijų sutarčių teisę neįtrauktos. Kiek benorėtum sudaryti katalikišką santuoką, šioje šalyje to padaryti negali, arba jeigu ją ir sudarai, tai valstybė jos nevykdys. Jeigu vienas sutuoktinis norės skirtis, tai valstybė suteiks skyrybas, net jeigu kitas jų nenorėtų, ir leis šitaip išsiskyrusiems dar kartą susituokti su kitu ar kita. 

Bet katalikiška santuoka visai kitokia. Tai ne tik partnerystės namuose sutartis, bet daug daugiau. Ji sudaryta iki gyvos galvos, jos nereikia, kaip kitas sutartis, periodiškai atnaujinti, jos netgi negalima nutraukti.

Tai labai neįprastas kontraktas, nes sykį jį sudarę, atsisakome teisės iš jo pasitraukti ateityje, visai nesvarbu, kaip jaučiamės ir ką jaučiame, kokie mūsų apgailestavimai, kokios svajonės neišsipildžiusios ir kokį kitą žmogui laikui bėgant sutiksime.

Valstybė šitokio kontrakto nepripažins ir jo nevykdys. Šia prasme katalikai Jungtinėse Amerikos Valstijose tikrai diskriminuojami ir taip jau yra  ilgokai“.

„Dėl šitos teisinės spragos mums padaroma reali žala, – teigia R. H. Bulzacchellis, – kai katalikes arba katalikus išspiria jų vyrai arba žmonos. Tiesa, Bažnyčia kartais nustato, kad tokiu atveju tikrų vedybų niekada nė nebuvo (bet tai visa kita tema), tačiau kartais nustato ir priešingai.

Tada išduoti sutuoktiniai palikti gyventi vienatvėje, jeigu nori būti ištikimi tam, ką Dievo ir žmonių akivaizdoje pasižadėjo vestuvių dieną. Tačiau, valstybės akimis, tai jų pačių, katalikų, problema“.

Todėl  J. Zmirakas ir sako: „Atsisakykime vienintelės, normatyvios vedybų sutarties, kurią vienintelę valstybė ir gina. Leiskime žmonėms ir jų bažnyčioms sudaryti teisininkų aprobuotas sutartis, kurias, kai jos pasirašytos, tikrai įgyvendins valstybė. Tos sutartys gali būti poligamiškos, homoseksualios ar celibatiškos – nesvarbu.“

„Bet viena iš jų tegul būna krikščionišką santuoką numatanti. Bažnyčios, į santuoką žiūrinčios rimtai, gali reikalauti šitokios sutarties pasirašymo kaip sąlygos bažnytinei santuokai suteikti“, – rašo žurnalistas Johnas Zmirakas žurnale „American Conservative“.

Nuo savęs pridursime, jog tai tikrai senoviškam krikščioniškam  konservatizmui būdingas požiūris. Taip sakydami jo nesmerkiame, anaiptol. Krikščionys dažnai pamiršta, jog su jų pasaulėžiūra nesuderinami ne tik abortai ir homoseksualūs santykiai, bet ir skyrybos.

Todėl Johnas Zmirakas gal ir teisus teigdamas, jog mūsų pliuralistiniame pasaulyje neturėtų būti vienos teisiškai įtvirtintos šeimos sampratos, o gali būti jų kelios, pasaulėžiūriškai skirtingos, galiojančios pagal sutartis, kurias pasirašo tas pasaulėžiūras išpažįstantieji, tarp jų ir krikščionys.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...