captcha

Jūsų klausimas priimtas

A. Narušytė. Klumpėti mokslai

Gyvenimas Lietuvoje – nuostabus. Čia puikiai sutvarkyta sveikatos priežiūros sistema, efektyviai taikanti naujausius gydymo būdus. Dori politikai sąžiningai dirba valstybės naudai. Korupcija – nesuprantamas tarptautinis žodis. Skurdas išrautas su šaknimis dar praeitame šimtmetyje, visi žmonės lygūs ir gerbia vienas kitą. Jaukiose mokyklose pagal naujausias metodikas lavinami guvūs, kūrybiški ir kritiški protai. Bedarbių nėra, o atlyginimai pasiekė Vokietijos lygį. Belieka iškirsti medžius, uždrausti abortus ir pasirūpinti humanitariniais mokslais, kurie netenkina visuomenės poreikių.
Asmeninio archyvo nuotr.
Asmeninio archyvo nuotr.

Mokslininkai tinginiauja, vis rašo kažką nesuprantamo ir erzina darbščius šalies piliečius. Sprendimas jau surastas – tereikia sujungti kelis institutus į vieną ir mokslas suklestės, taps pavyzdžiu visam pasauliui. Mokslininkams nereikės kilometro ar dviejų kulniuoti vieniems pas kitus, kad sužinotų, ką tyrinėja kolegos – užteks pasibelsti į gretimą kabinetą. Filosofiniai, lingvistiniai ir menotyriniai eksperimentai bus atliekami steriliose laboratorijose, o archeologinių radinių trūkstamos dalys priauginamos kolbose. Bet svarbiausia, mokslininkams nebereikės sukti galvų, ką tyrinėti, nes užduotis jiems išdalins valstybė. Jie tik suras būdą, kaip tuos uždavinius išspręsti, pavyzdžiui, kokias chemines medžiagas naudoti, kiek gramų pilti ir kokios spalvos diagramas nubraižyti.

„Palaukit, apie ką čia kalbate? Kokios kolbos, kokie chemikalai, kokios diagramos?“ – jau girdžiu Švietimo ir mokslo ministerijos atstovų pasipiktinimą, kad vėl kuriu mitą. Betgi pažiūrėkite patys. Ministerijos internetinėje svetainėje paskelbtus mitų apie mokslo institutų pertvarką paneigimus puošia vaizdelis iš chemijos laboratorijos. Ar kažko panašaus. Esu menotyrininkė ir gamtos mokslų laboratorijose nesilankau, todėl tiksliai negaliu įvardinti. Bet įvairaus dydžio stikliniai buteliukai lentynose, šaldytuvai, svarstyklės ir kažkokie kiti prietaisai man aiškiai rodo, kaip reformos kūrėjai įsivaizduoja būsimą humanitarų darbo aplinką. O aš savo ruožtu mėginu įsivaizduoti, ką tokioje patalpoje galėčiau veikti aš ir mano kolegos. Sudie, knygos ir archyvų dulkės! Nuo šiol distiliuosime kalbos pavyzdžius, kasime kultūros faktus iš žemės gelmių ir pilsime į šiuos skaidrius buteliukus, neužmiršdami tvirtai užsukti mėlynų dangtelių, kad nepasklistų pavojingi garai.

O jei rimtai, ministerijos surašyti paneigimai iš tiesų rodo, kad jie painioja istoriją, archeologiją, lingvistiką, filosofiją ir menotyrą su gamtos mokslais. Planuoja priversti humanitarus dirbti pagal gamtos moksluose veikiančius principus ir paisto apie išsigalvotą pažangą. Bet jų vizija skamba kaip Naujieji Vasiukai – neįmanomos tikrovės mitas, kuriuo maskuojamos kitos intencijos. Ostapas Benderis norėjo apmulkinti senųjų Vasiukų šachmatininkus, kad pasisavintų kėdės apmušaluose užsiūtą lobį. Ko iš tikrųjų nori ministerija? Nespėliosiu, bet matau, kad pati daro tai, kuo kaltina mokslininkus – kuria mitą.

Visos to mito struktūros čia nėra kada nagrinėti. Imsiuosi akivaizdžiai melagingo mūsų baimių septintojo paneigimo. Anot ministerijos, institutų jungimas nepanaikins mokslinių tyrimų laisvės. Bet tai įrodinėdami jie kaip tik pasako, kad laisvės nebeliks. Cituoju, kas parašyta: „Valstybės mokslo institutų tikslas – spręsti valstybei ir visuomenei reikalingus uždavinius. Neabejotina, kad juos formuluojant, turi dalyvauti ir mokslininkai, tačiau sprendimas dėl jų priimamas valstybiniu lygmeniu. Mokslininko laisvė – pasirinkti būdus, kuriais tie uždaviniai galėtų geriausiai būti sprendžiami.“

Nežinau, kas tai, jei ne tyrimų laisvės neigimas. Mokslininkai čia pristatomi kaip nemąstantys darbų vykdytojai, tokie pusiau robotai. Jau pripratome, kad agresyviai demonstruojama nepagarba žmonėms yra šios vyriausybės skiriamasis bruožas. Bet šiuo atveju blogiausia tai, kad užsimota naikinti, kas Lietuvoje beveik 30 metų kruopščiai kurta. „Valstietiškų“ Naujųjų Vasiukų vizija klaidina mažiau įsigilinusius piliečius ir yra kenksminga. Toliau pateiksiu tris argumentus, kodėl taip manau.

Pirmasis. Ministerija iš esmės teigia, kad mokslininkai tyrinėja tik tai, kas jiems įdomu, o turėtų vykdyti valstybės užsakymus. Iš tiesų, mokslininkai jau seniai vykdo valstybės užsakymus. Valstybė užsako tyrimus per jos pačios įsteigtą instituciją – Lietuvos mokslo tarybą. Jos suformuluotos tyrimų programos, pavyzdžiui, lituanistikos ar modernybės, yra valstybės poreikių išraiška. Ir jei ekspertai tavo projektą įvertina teigiamai, o taryba skiria finansavimą, tai ir tampa užsakymu – tu supranti, kad tavo tyrimas reikalingas ne tik tau ir privalai jį įvykdyti.

Tuomet ką reiškia ministerijos atstovų aiškinimai, kad mokslininkai turi vykdyti valstybės užsakymus? Turbūt tai, kad patys politikai, be tarpininkų, norėtų pasakyti mokslininkams, ką tirti. Žinote, kas atsitinka, kai temas ima siūlyti mėgėjai? Paaiškėja, kad jos jau seniai ištirtos ir norint tai sužinoti tereikia nueiti į biblioteką. Tik nuolat savo tyrimus skelbiantis mokslininkas žino, kas jo srityje yra nauja ir aktualu. Kitiems kaip naujieną galima prastumti bet ką. Todėl šalyse, į kurias norėtume lygiuotis, būtent mokslininkai sprendžia, kokias temas tirti.

Antras argumentas išplaukia iš pirmojo. Tyrimas nebus kokybiškas, jei mokslininkui problema neįdomi. Mėginu įsivaizduoti, kokios temos sukasi dabar mus valdančių „valstiečių“ galvose. Tarkim, man, kaip menotyrininkei, nuleis tirti šiuolaikinių klumpių formas. Nors mane domina šiuolaikinio meno procesai, žinočiau, kaip elgtis su klumpėmis. Nieko čia ypatingo. Surenki klumpių pavyzdžius ir juos suklasifikuoji: jos būna smailianosės ir bukanosės, lakuotos ir ne, papuoštos raižytais ornamentais arba gintarais, na, ir taip toliau. Nusižiovauju, kuo skubiau visa tai surašau ir atsikratau. Niekada į klumpių tyrimą neinvestuosiu tiek energijos, geranoriškumo, laisvalaikio ir netgi savo lėšų, kiek įdedu į savo sugalvotą temą. Nes primesta tema man nebus nei brangi, nei svarbi. Bet aš mokėsiu parašyti taip, kad politinis mokslo biurokratas neatpažins netikro darbo. Aišku, tokios mokslininkės degradacija garantuota, bet kam nuo to geriau?

Trečia, tokia sistema, kai politikai nurodinėja mokslininkams, jau išbandyta. Sovietmečiu kiekviename su valdžia suderintame straipsnyje reikėjo šlovinti mokslinį komunizmą. Planinės ekonomikos „pasiekimai“, kaip žinote, buvo „stulbinami“, o mokslas, atsivėrus sienoms, mus pačius apstulbino siaubingu atsilikimu. Tą kelių dešimtmečių plyšį jau beveik pavyko užglaistyti. Turint omenyje klaikiai nelygias startines pozicijas bei menką finansavimą, dabartiniai mūsų mokslo rezultatai stebina: ne tiktai Nobelio premijos vertas genomo redagavimo įrankis, bet ir garsiausių pasaulio leidyklų leidžiamos Lietuvos filosofų, menotyrininkų ir kitų humanitarų knygos. Tarptautiniu mokslo prestižu suinteresuota valdžia turėtų rūpintis, kad tokie procesai vyktų sklandžiau, o ne imtis minčių kontrolės.

Ir pabaigai prisiminkime Albertą Einsteiną. Jei jis būtų laukęs valstybės užsakymo, reliatyvumo teorijos nebūtų sukūręs. Politikams tai nebūtų atėję į galvą. Jie būtų reikalavę tyrinėti šviesą transliuojantį eterį, nes tuo metu visiems atrodė, kad būtent juo užpildyta visata. Tik laisvai švaistydamiesi idėjomis – geromis ir blogomis, naudingomis ir ne – mokslininkai atsiplėšia nuo plokščios žemės ir išsklaido išsigalvotus eterius. Įtvirtinus totalitarinę mokslinių tyrimų valdymo sistemą, idėjų badas neišvengiamas. Abejingumas ir nusivylimas neišvengiamas. Pasipiktinimas neišvengiamas. Pasipriešinimas irgi neišvengiamas. Nesuprantu, kodėl dabar turėtume kurti planinio mokslo modelį ir grįžti į senus laikus. Savo argumentus trumpai išsakiau. O kokie jūsų argumentai?

Menotyrininkės Agnės Narušytės komentaras skambėjo LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė“.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...