captcha

Jūsų klausimas priimtas

Vytautas Dumbliauskas. Ironija kaip reakcija į kvailybę ir paradoksus

Gal tai subjektyvus įspūdis, tačiau viešojoje erdvėje kažkaip padaugėjo ironijos. Net keli tarptautinių žodžių žodynai ironiją apibrėžia kaip paslėptą sąmojingą pašaipą ar pasityčiojimą. Ką pašiepia ironiškų komentarų autoriai? Čia reikia prisiminti taisyklę, kad norint juokauti kokiame nors žmonių susibūrime, reikia šaipytis tik iš paties savęs, jokiu būdu neliečiant kitų būrio žmonių. Pasišaipymas iš kitų gali greitai tapti ne humoru, o konfliktu.
V. Dumbliauskas, V. Radžiūno (LRT.lt) nuotr.
V. Dumbliauskas, V. Radžiūno (LRT.lt) nuotr.

Gal tai subjektyvus įspūdis, tačiau viešojoje erdvėje kažkaip padaugėjo ironijos. Net keli tarptautinių žodžių žodynai ironiją apibrėžia kaip paslėptą sąmojingą pašaipą ar pasityčiojimą. Ką pašiepia ironiškų komentarų autoriai? Čia reikia prisiminti taisyklę, kad norint juokauti kokiame nors žmonių susibūrime, reikia šaipytis tik iš paties savęs, jokiu būdu neliečiant kitų būrio žmonių. Pasišaipymas iš kitų gali greitai tapti ne humoru, o konfliktu.

Todėl laikykimės prielaidos, kad ironiškų komentarų autoriai šaiposi iš savęs pačių, nes jie šaiposi iš visuomenės, kurioje patys gyvena. Toks šaipymasis (arba ironija) yra suprantama reakcija į kvailystes, kurių pilna tiek visos visuomenės, tiek konkretaus žmogaus gyvenime. Ironija yra savotiškas vaistas prieš kvailybę, nes rimtas kvailybės traktavimas gali kenkti žmogaus psichinei sveikatai. Ar ne todėl visais laikais buvo ir yra populiarios komedijos ir humoristiniai spektakliai?

Tačiau drįsčiau teigti, kad ironija yra reakcija ne tik į kvailybę. Ji yra reakcija ir į paradoksus, kurie neatsiejami nuo mūsų gyvenimo, tačiau kuriuos mūsų protas dažnai nori ignoruoti ar atmesti. Paradoksas – tai padėtis, kai tas pats daiktas ar reiškinys tuo pat metu yra dviem skirtingais ir prieštaraujančiais vienas kitam daiktais ar reiškiniais. Mūsų protas mums sako, kad šios dvi priešingos interpretacijos negali būti teisingos! Mes linkę sudėlioti daiktus ir reiškinius į lentynas pagal jų paskirtį. Vaistams skiriame vieną lentyną, o nuodams – kitą. Meilė yra vienoje lentynoje, o neapykanta kitoje. Tačiau visame tame čia pat glūdi paradoksas – vaistai yra nuodai,  nuodai yra vaistai, o nuo meilės iki neapykantos yra tik vienas žingsnis. Galiausiai prisiminkime dar vieną mūsų tautos išmintį – lazda turi du galus, kas reiškia, kad vienas jos galas gali būti mums naudingas, tačiau kitas tuo pat metu  – žalingas.

Tuo būdu gal per paradokso suvokimą bus galima suprasti buvusio Valstybės saugumo departamento darbuotojo ironišką komentarą apie tai, kad visų mūsų nesėkmingų sprendimų priežastis yra ne mūsų politikai, o kitų valstybių įtakos agentai, veikiantys mūsų šalyje. Galima šaipytis iš mūsų politikų, net būtina šaipytis, jei jie daro kvailystes, tačiau tokia ironija nepaneigia fakto, kad kitų valstybių įtakos agentai stengiasi paveikti mūsų valdžios sprendimus jiems naudinga linkme. Tačiau kur ta riba, skirianti mūsų politikų klaidas ar kvailumą nuo kitų valstybių įtakos?

Jei pripažįstame mūsų veiklos paradoksalumą, turime pripažinti, kad skalūninių dujų žvalgybos ir gavybos priešininkų veikla yra naudinga Rusijai. Tačiau ar skalūninės dujos yra vien gėris? Negi nėra neigiamų jų gavybos pasekmių gamtai ir žmonėms? Deja, viešojoje erdvėje buvo prikurta daug tekstų, kuriuose buvo paprasčiausiai šaipomasi iš skalūninių dujų gavybos priešininkų. Iš to galima daryti išvadą, kad paradoksalioje situacijoje žmonės pasirenka tik vieną reiškinio interpretaciją, o iš kitos – priešingos – interpretacijos tiesiog šaiposi. Nes argumentų nuneigti tą kitą interpretaciją tiesiog neturi.

Pabaigai – apie linksmesnį paradoksą, pastebėtą politikoje. Socialiniuose moksluose yra visuotinai pripažįstama, kad eiliniai piliečiai nesidomi politika, neišmano visų jos klausimų, nes ir negali jų išmanyti, kad rinkimuose balsuoja, vadovaudamiesi ne protu, o jausmais. Paradoksas čia yra tas, kad tokie rinkėjai rinkimuose dažniausiai balsuoja protingai.

Šį reiškinį aiškinčiau tuo, kad ir daugelį kitų sprendimų savo gyvenime mes priimame ne apskaičiavę jų pasekmes, bet tiesiog intuityviai, nes nuojauta mums yra ne mažiau svarbi nei protas.    

Komentaras skambėjo per LRT radiją.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...