captcha

Jūsų klausimas priimtas

Mykolas Drunga. Ar Amerikai reikia kariškai kištis į Siriją?

Internetinio ir spausdinto žurnalo „American Conservative“ vyriausiasis redaktorius Patrickas J. Buchananas sako, kad ne, nereikia, ir pasitelkia Saros Palin žodžius. Už tai jis iš kai kurių skaitytojų gauna smarkiai pylos. Tačiau jos poziciją palaiko ir kai kurie kiti rimti politikos apžvalgininkai.
LRT.lt
LRT.lt

Internetinio ir spausdinto žurnalo „American Conservative“ vyriausiasis redaktorius Patrickas J. Buchananas sako, kad ne, nereikia, ir pasitelkia Saros Palin žodžius. Už tai jis iš kai kurių skaitytojų gauna smarkiai pylos. Tačiau jos poziciją palaiko ir kai kurie kiti rimti politikos apžvalgininkai.

O ką tokio Sarah Palin pasakė?

„Dėl Jungtinių Amerikos Valstijų dalinių įsikišimo į Sirijos pilietinį karą, kuriame „abi pusės vieni kitus pjauna rėkdami ‚Allahu akbar‘, mano pozicija tokia: palikime visa tai išnarplioti pačiam Alachui“.

Taip kalbėjo Sarah Palin Amerikos konservatorių, susibūrusių į Tikėjimo ir laisvės koaliciją, konferencijoje. Būtent šiuos žodžius Patrickas J. Buchananas ir pagyrė – kaip „pataikiusius tiesiai į dešimtuką“, ir dargi pridūrė, jog ne pirmą kartą S. Palin šitaip pasiseka!

Priminsime, jog P. J. Buchananas – tai kelis kartus nesėkmingai į JAV prezidentus kandidatavęs senas, senas žurnalistas, kurį užsienio spaudos apžvalgose retkarčiais pacituojame ir kuris mums jau gerai pažįstamas nuo prezidento Richardo Nixono, kuriam rašydavo kalbas, laikų. 

Kelias valandas po šito S. Palin pareiškimo, jos mintis ilgesniu pasisakymu laikraštyje „Financial Times“ atkartojo ir pagrindė kitas senas apžvalgininkas Gideonas Rachmanas. Jis pabrėžė, jog „tie, kurie dabar ragina Jungtines Amerikos Valstijas giliau įsiterpti į Sirijos konfliktą, gyvena praeityje“.

Tada P. J.  Buchananas išvardija „keturias fundamentalias priežastis, dėl kurių, pasak G. Rachmano, Jungtinėms Valstijoms nėra nei realistiška, nei pageidautina dominuoti Artimuosiuose Rytuose, kaip jos tai darė nuo Sueco kanalo krizės 1956–aisiais iki Irako invazijos 2003–iaisiais.

O tos keturios priežastys yra (1) karų Afganistane ir Irake nesėkmė, (2) didžioji ūkio recesija, (3) Arabų pavasaris ir (4) didėjanti Jungtinių Amerikos Valstijų energetinė nepriklausomybė.

Išties, – tęsia P. J. Buchananas, –  sukišę du trilijonus dolerių, netekę 7–ių tūkstančių karių ir namo susigrąžinę 40 tūkstančių sužeistų, visai neskaitant kelių šimtų tūkstančių žuvusių itakiečių bei afganistaniečių ir milijonų pabėgėlių, ką gi galime parodyti mainais už šį milžinišką žmonių ir materialių išteklių išeikvojimą?

Ar šalis su šlubuojančia ekonomika, keturis kartus iš eilės užsitraukusi biudžeto deficitus, viršijančius trilijoną dolerių, gali leistis į dar vieną imperinį nuotykį?“, – klausia P. J. Buchananas ir tada išvardija Sirijoje kovojančius veikėjus. 

Šiitų pusėje yra Irano ajatotla Alis Chamenėjus, Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, libaniečių sąjūdis „Hezbollah“ ir Sirijos prezidentas Basharas Assadas.

Sunitų pusėje yra su „al–Qaida“ susijęs sąjūdis „Jabhat al–Nusra“, įvairūs sunitų džihadistai iš visų Artimųjų Rytų, egiptiečių Musulmonų brolija, palestiniečių sąjūdis „Hamas“ ir dvi valstybės: Kataras bei Saudo Arabija. 

Ar vienos pusės, tos ar kitos, pergalė verta dar vieno Jungtinių Valstijų karo? – toliau klausia P. J. Buchananas ir tęsia:

„Ar nevertėtų mums stabtelti ir paklausti: koks mūsų gyvybinis interesas čia pavojuje?

Ir net jeigu amerikiečiai remtų vieną ar kitą pusę, kokį ilgalaikį poveikį bet kokia Jungtinių Valstijų intervencija galėtų turėti? Juk visas regionas virte verda.

Po Tuniso sukilimo, nuvertusio autokratinį mūsų sąjungininką, krito ir diktatoriai Egipte bei Libijoje. Bahreine sukilo šiitai, Jemene prapliupo pilietinis karas, o Sirijoje tarp piliečių ir sektų įsiplieskęs karas pareikalavo net 90 tūkstančių gyvybių. Irakas dezintegruojasi, o sąjūdis „al–Qaida“ siaučia Pakistane, Irake, Jemene, Somalyje, Maghrebo regione ir Malyje.

O dabar muedzinas kviečia į religinį karą.

„Kaip gali šimtas milijonų šiitų nugalėti vieną milijardą septynis šimtus milijonų sunitų?“ – šūkavo galingasis Saudo Arabijos dvasininkas Yusufas al–Quaradawis ir pavadino Basharo Assado alavitų sektą „dar didesniais kreivatikiais nei krikščionys ir žydai“, o sąjūdį „Hezbollah“ – „velnio partija“.

„Kas tik sugeba ir yra išmokytas žudyti, tam privaloma vykti“ į Siriją, – liepė al–Quaradawis.

Afganistane Talibanas atsigavo, ir dabar Jungtinės Amerikos Valstijos veda derybas su tais pačiais gaivalais, kuriems sutriuškinti pasiuntėme ten kariuomenę 2001–aisiais. O pasak spaudos pranešimų, pasitraukdami ten paliksime 7–ių milijardų dolerių vertės Jungtinių Amerikos Valstijų karinės įrangos.

Recepas Tayyipas Erdoganas, sėkmingiausias Turkijos vadovas nuo Kemalio Ataturko laikų, atrodo, bus praradęs savo mandatą, kai šimtai tūkstančių turkų liejasi į gatves ir skverus jį arba prakeikti, arba paremti.

Jungtinės Amerikos Valstijos, sako G. Rachmanas, „pripažino, kad anksčiau ar vėliau patys Artimųjų Rytų žmonės turės formuoti savo pačių likimus. Daugelis regione veikiančių jėgų, kaip antai islamizmas ir kivirčai tarp sunitų ir šiitų, Vakarams kelia baimę ir nerimą, tačiau tų jėgų nebus įmanoma amžinai sukontroliuoti ar net numalšinti“.

Taip, cituodamas G. Rachmaną ir jam visiškai pritardamas, rašo P. J. Buchananas ir teigia, jog „mes, amerikiečiai, ne tik Artimuosiuose Rytuose gyvename praeityje, seniai pasibaigusiame pasaulyje“.

Mes ir „pagal NATO sutartį 27–ių valstybių labui esame įsipareigoję kariauti su Rusija. Jeigu Rusija susiduria su Estija ar Latvija dėl to, kaip pastarosios elgiasi su jose gyvenančiomis rusų mažumomis, mes kaunamės su Rusija. Kieno naudai šis įsipareigojimas?“, – klausia amerikietis konservatyvus žurnalistas.

Žinoma, nuo savęs pridursime, atsakymas aiškus: yra ne tik sutartis, bet ir moralinis įsipareigojimas ginti silpnesnes, demokratiškai besitvarkančias šalis nuo stipresnės ir nedemokratiškos.

Pasak vieno žurnalo „American Conservative“ skaitytojo, „NATO turėtų būti išardyta. Europa turėtų sukurti savo gynybos aljansą, kai Varšuvos paktas seniai jau nebegalioja“. O dėl NATO, tai šis skaitytojas abejoja, ar „NATO tikrai vykdytų sutartį ir gintų bet kurią iš tų mažų Baltijos valstybių“, nors kaip tik „jos patyrė daugiau neteisybės per pastaruosius šimtmečius nei dauguma pasaulo šalių“.

Mes iš savo pusės tuo neabejojame, kad NATO vykdys įsipareigojimus, o ir Rusija, žinodama, kaip Vakarai reaguos, turbūt nesiims dar agresyvesnių veiksmų prieš Pabaltįjį, nei jau dabar imasi.

Kiekvienu atveju, Amerikos konservatorių sluoksniuose vyksta gyvos diskusijos. Dėl Saros Palin kai kurie skaitytojai teigia, kad ji priešinasi Amerikos kariniam įsikišimui į Siriją tik dėl to, kad tą galimybę rimtai svarsto B. Obama.

Jei 2008 m. prezidentu būtų buvęs išrinktas J. McCainas, kuris dabar pasisako už karinę paramą Sirijos sukilėliams, ji būtų tapusi viceprezidente ir Amerikos vėliavėlėmis mosikuodama būtų palaikiusi visus J. McCaino karinius žygius, nes savo individualios nuomonės ji, girdi, neturi.

Gausesni kiti skaitytojai tam nepritaria ir sveikina jos tvirtą žodį prieš karinį įsikišimą. Žurnalas „American Conservative“, priminsime, atstovauja tiems JAV konservatoriams, kurie nesutinka su vadinamaisiais neokonservatoriais ir nepalaiko jų nuostatos, kad Amerika būtų pasaulio policininku.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close