captcha

Jūsų klausimas priimtas

Ramūnas Terleckas. Tarp logikos, taisyklių ir „įsisavinimo“

Turbūt kiekvienas iš mūsų yra girdėjęs pasakojimų ar anekdotų apie Europos Sąjungos skiriamų lėšų naudojimą. Visuomenėje jau prigijo terminas „įsisavinti ES pinigus“. Trumpiau tariant, tai reiškia, kad jie buvo panaudoti neracionaliai, sukuriant sąlygas kam nors pasipelnyti ar tiesiog pavogti.

Turbūt kiekvienas iš mūsų yra girdėjęs pasakojimų ar anekdotų apie Europos Sąjungos skiriamų lėšų naudojimą. Visuomenėje jau prigijo terminas „įsisavinti ES pinigus“. Trumpiau tariant, tai reiškia, kad jie buvo panaudoti neracionaliai, sukuriant sąlygas kam nors pasipelnyti ar tiesiog pavogti.

Interneto platybėse neieškojau, kuriam merui vadovaujant, kuriam administracijos vadovui administruojant prieš dešimtmetį Neringoje už beveik 230 tūkst. litų buvo sumontuoti tuo metu itin modernūs informacijos terminalai. Dalį lėšų tam skyrė savivaldybė, o kita dalis byrėjo iš ES fondų.

Kaip rašo „Lietuvos žinios“, terminalais itin didžiavosi Neringos merija. Jos valdininkai dar 2004-aisiais teigė, kad turizmo informacijos specialistams, Neringos verslininkams gana dažnai užsienio turistams tekdavo aiškinti, kurioje pusėje yra jūra. Esą būta atvejų, kai svečiai iš Kuršių nerijos išvykdavo taip ir neradę jūros ar supainioję ją su mariomis. Tuometės viešosios infrastruktūros tiesiog nepakako, pateikiamą informaciją buvo būtina koreguoti.

Neringos svečiai, naudodamiesi terminalais, galėjo visą parą bet kuriuo metų laiku nemokamai gauti informaciją apie turizmo infrastruktūrą – lankytinas vietas, verslo paslaugas, pramogas, renginius ir panašiai.

Tačiau iš keturių terminalų dabar veikia tik du ir abu – Nidoje, o atokesnėse Juodkrantėje ir Preiloje jų ekranai užgesę. Remontuoti dešimtmečio senumo aparatus neapsimoka ir tai visiškai suprantama: šiuolaikinės technologijos sensta joms dar net nepasirodžius.

Kad ir nesu itin pragmatiškas žmogus, vis pagalvoju, o kiek informacinių stendų už tuos 230 tūkst. litų buvo galima įrengti? Nors ir ne tokie modernių, bet kad atliktų savo pagrindinę funkciją – informuotų tarp jūros ir marių pasiklydusius turistus.

Gal nesuvokiu, gal ko nors nežinau, bet važiuodamas greitkeliu Vilnius–Kaunas vis stebiuosi – prie kiekvieno neasfaltuoto šunkelio stovi kelio ženklas, informuojantis, kad šioje vietoje baigiasi greitkelis.

Spėju, vieno tokio ženklo pastatymas kainuoja apie 500 litų. Gal tai ir nėra daug, net jei jų pristatyta šimtai, gal to reikalauja kokios taisyklės, juk teko girdėti, jog dalis skalbyklių gamintojų naudojimo instrukcijose vartotojus informuoja, kad jos netinka katėms maudyti ir kad mikrobangų krosnelės netinka joms džiovinti.

Bet elementari logika sufleruoja, kad prasidėjus žvyrkeliui baigiasi greitkelis. Galbūt yra žmonių, kurie to nesupranta (klausimas, kaip tokiu atveju jie gavo vairuotojo pažymėjimą?), o gal kaip tik apsukrūs žmonės iš kelio ženklų pelnosi.

Būsiu kategoriškas, bet, manau, sostinėje tokie apsukruoliai tikrai pasipelnė iš informacinių ženklų „Vaizdingas maršrutas“. Pabandykit jais vadovautis ir po pusvalandžio suprasit, kad visas Vilnius yra „vaizdingas maršrutas“.

Nežinau, ar greitkelio ir sostinės informaciniai ženklai buvo iš dalies finansuojami ES pinigais. Tai ne esmė. Bėda ta, kad per ES fondus ateinančias lėšas nesąmoningai traktuojame kaip kažkieno kito, kad jas ne gėda „įsisavinti“, kad nesuvokiame, jog galima daug racionaliau ir protingiau investuoti ir taip kurti savo valstybės gerovę.

Komentaras skaitytas per LRT radiją.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...