captcha

Jūsų klausimas priimtas

M. Drunga. Apie tai, kaip padaryti pasaulį geresnį

Savo kalėdiniame žodyje miestui ir pasauliui  popiežius Pranciškus niūriomis spalvomis vaizdavo šiandieninio pasaulio padėtį ir ypač apgailestavo daugelį Žemėje vykstančių karų, rašė Kalėdų pirmąją dieną Vokietijos radijo „Deutschlandfunk“ žurnalistas Jan-Christophas Kitzleris ir tęsė:
V. Radžiūno (LRT) nuotr.
V. Radžiūno (LRT) nuotr.

„Nepaisant griežtų saugumo kontrolių, Vatikano Šv. Petro aikštėje susirinko apie 50 tūkstančių žmonių, kad išgirstų popiežiaus žodį „miestui ir pasauliui“. Jame Šv. Tėvas smerkė „žmogaus, socialinės tvarkos ir aplinkos sunykimą“, dėl kurio atsakingas „pasenęs plėtros modelis“.

Savo kalboje popiežius tęsė savo pamokslo, pasakyto Kūčių naktį per Piemenėlių mišias, mintis. Tąsyk, naktį, popiežius Pranciškus tai, kas pagal Šv. Rašto pasakojimą nutiko prieglobsčio ieškantiems Marijai ir Juozapui Betliejuje, susiejo su šiandienos pabėgėlių vargais.

„Užu Marijos ir Juozapo žingsnių slepiasi daugybė kitų žingsnių. Regime pėdsakus ištisų šeimų, kurios ir šiandien priverstos apleisti savo namus. Matome pėdsakus milijonų žmonių, kurie išeina ne savanoriškai, o yra verčiami atsiskirti nuo savo mylimųjų todėl, kad jie iš savo žemės varyte išvaromi.

Taip, daugeliu atveju tai leidimasis į kelionę su viltimi sulaukti geresnės ateities. Tačiau daugeliu kitų atveju šis bėgimas turi tik vieną tikslą – išlikti gyviems, išgyventi dabartinius Erodo įpėdinius, kurie tam, kad išlaikytų bei padidintų savo galią ir pagausintų savo turtus, nesibaido lieti  nekaltųjų kraują“.

Taip Pranciškus kalbėjo naktį prieš Kalėdas. O Šv. Kalėdų dieną jis skurdo pasaulyje ženklu pasirinko bėdos apniktus vaikus: „mes matome Jėzų daugybėje vaikų, kurie verčiami apleisti savo tėvynes arba keliauti nežmoniškomis sąlygomis visiškai vieni ir taip tapti lengvu prekybos žmonėmis grobiu.

Jų, vaikų, akimis regime daugelio priverstinių migrantų dramą, kurie rizikuoja savo pačių gyvybėmis, kad leistųsi į jėgas sekinančias keliones, dažnai pasibaigiančias tragiškai“.

Popiežius priminė gausybę pasaulyje esančių konflikto židinių, verčiančių žmones bėgti, ir pradėjo nuo situacijos Šventojoje Žemėje, nuo ginčo dėl Jeruzalės: „Meldžiamės, kad priešininkų dvasiose įsitvirtintų valia vėl imtis dialogo ir kad pagaliau būtų siekiama tokio derybų sprendimo, kuris įgalintų dviejų valstybių taikingą sambūvį tarp tarpusavy sutartų ir tarptautiškai pripažintų sienų.“

Daugiau nei vieno milijono ir dviejų šimtų tūkstančių katalikų pasaulyje vyriausiasis dvasinis vadovas neužmiršo ir padėties Sirijoje, Jemene ir Irake. Jis kalbėjo apie kančias krizių kamuojamose Afrikos šalyse ir ragino siekti taikos Korėjos pusiasalyje, Venesueloje ir Ukrainoje:

„Tuo metu, kai pasaulį jaukia karų audros ir atsilikęs plėtros įsivaizdavimas ir toliau veda prie žmogaus, socialinės tvarkos ir aplinkos naikinimo, tai Kalėdos mus kviečia sugrįžti prie vaiko ženklo. Jį atpažįstame vaikų veiduose – ypač tų, kuriems, kaip ir Jėzui, nakvynės namuose nėra vietos.“

Popiežius Pranciškus ragino tikinčiuosius atvirai pasitikti ir priimti žmones, ištiktus bėdos: „Mūsų širdys tebūna atviros, bet ne užrakintos, kokie buvo Betliejaus namai. Priimkime vaikelyje Jėzuje Dievo, kuris dėl mūsų tapo žmogumi, meilę. Stenkimės per jo suteiktą malonę padaryti pasaulį žmoniškesnį ir vertesnį šiandienos ir rytojaus vaikams.“

Tada popiežius, kaip ir kasmet, suteikė palaimimą „Urbi et Orbi“ – miestui ir  Žemės rutuliui –, kurį popiežiai pagal tradiciją suteikia tik po konklavos ir per Velykas bei Kalėdas.

Vokietijos radijo žurnalistas Jan-Christophas Kitzleris toliau pasakoja, jog „nuo pat savo popiežystės pradžios Pranciškus nuolatos užstoja migrantus ir atskirtuosius. Ir šią savo nuostatą jis nuolatos pagrindžia Šventraščio žinia, kad Betliejuje, popiežiaus žodžiais, įsižiebė „revoliucinė Dievo švelnybės žiežirba“.

Betliejus, biblinės Kalėdų istorijos vieta, tada buvo vilties spindulėlis kenčiantiems žmonėms.  O Betliejaus istorija tokia yra ir šiandien. Nes Kalėdos kviečia būti aktyviais už teisingumą.

Popiežiaus žodžiais, „kaip tik šis tikėjimas skatina mus duoti erdvės naujam visuomeniškumo supratimui ir nebijoti išbandyti naujas susisiejimo formas, kuriose niekas nesijaustų šiame pasaulyje neturintis vietos.

Kalėdos yra laikas baimės jėgą permainyti į meilės jėgą, į naują artimojo meilės sampratą“.

„Šiais žodžiais popiežius reikalauja į savo širdį priimti žmones, kurie prarado viską.  Dievas, anot Pranciškaus, iš mūsų padaro savo paties svetingumo šaukliais“, – rašo Jan-Christophas Kitzleris Vokietijos radijo „Deutschlandfunk“ svetainėje.

Spėčiau, kad tokioms mintims ar bent jų dvasiai galėtų pritarti ne tik Romos katalikai, bet ir kitų krikščioniškų ar nekrikščioniškų tikėjimų ar netikėjmų žmonės – bent tol, kol juos gaivina paprasta žmoniškumo dvasia.

Mykolo Drungos spaudos apžvalga skalbėjo per LRT RADIJĄ. 

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...