captcha

Jūsų klausimas priimtas

I. Alperytė. Pasaulio pažinimas kaip užklasinė veikla

Legendinis psichiatras Viktoras Emilis Franklis kaip niekas kitas pasaulyje suvokė poreikį kalbėti apie prasmę.
Asm. archyvo nuotr.
Asm. archyvo nuotr.

Vienoje retoje 1972 m. „TED pokalbių“ įrašo ištraukoje psichiatras kalba apie žmogaus prasmės paieškas ir svarbiausią dovaną, kurią galime suteikti kitiems. Prasmės ieškojimo žiežirbą.

Šiemet gavau neeilinę likimo dovaną – pabūti studente. Nustebau - mūsų švietimo sistema dar labiau nei anksčiau remiasi standartizuotais testais. Ši tendencija „orientuoja studentus į rezultatus, o ne į vidinius ugdymo/si tikslus", – teigia Scottas Paris, Mičigano universiteto psichologijos profesorius. Jis pabrėžia orientaciją į išorinius tikslus, nesveiką atmosferos auditorijoje scenarijų, kuriame „standartizuoti testai sukelia didelį nerimą tarp studentų, kuris galimai tik auga, didėjant amžiui ir patirčiai“.

Stresas yra bendras kūno reagavimas į bet kokią intensyvią fizinę, emocinę ar psichinę apkrovą. Pavyzdžiui, studentų reakcija į mokytojo priminimą, kad kitą savaitę bus baigiamasis egzaminas, gali paskatinti stresą, sukeliantį nervų ir endokrininių sistemų trikdžius, teigia „Psichologijos pagrindų“ almanacho redaktorė Nicky Hayes. Dažniausiai pasitaikantys „atsakai“ į „egzaminų stresą", kaip tai apibūdina Hayes, yra miego sutrikimai, nuovargis, nerimas, nereguliarios mitybos įpročiai, padidėjęs infekcijų pavojus ir negebėjimas susikaupti.

Tyrimai, atlikti magnetinio rezonanso tomografijos (MRT) pagalba, taip pat rodo, kad chroniško streso sąlygos rodo selektyvią atrofiją žmogaus smegenyse. Skeptikai teigia, kad nerimą keliančios situacijos yra kasdienio gyvenimo dalis, kurią ugdytiniai, kaip ir visi žmonės, turi išmokti suvaldyti. Nepaisant to, kai kurie švietimo tyrėjai patvirtina, kad tyrimų rezultatai netgi viršija anksčiau aprašytus „egzamino streso" simptomus. „Streso paveikti antrų-ketvirtų pradinių klasių moksleiviai demonstruoja tokį emocinį elgesį, kaip verksmas, isterija, šlapinimasis ir vėmimas", sako Timas Urdanas, Santa Clara‘os universiteto psichologijos daktaras. „Vyresni vaikai, vidurinės mokyklos moksleiviai, labiau linkę demonstruoti maištingas reakcijas: atsisakymą dalyvauti teste, klasės nuteikimą prieš ir sąmoningą kenkimą testui, neteisingai atsakant į klausimus".

Paris, kartu su Richardu J. Stigginsu, Portlendo mokymo vertinimo instituto prezidentu, įsitikinę, kad vis daugiau pedagogų ima suprasti, kad testus išlaikiusieji studentai nebūtinai tampa „išmintingesni", kaip dažnai manoma. Priešingai, vyresni studentai teigia, kad netikrina savo atsakymų, pildydami „varneles“ beprasmiškai, neatidžiai skaitydami tekstą ir kartais apgaudinėdami. Ši „testų tarša" skatina žalingus įpročius, kurie kenkia tikrajam mokymuisi. Paris teigia, kad potencialiai rimtos pasekmės gresia tiems studentams, kurie pakartotinai gauna mažus balus iš standartizuotų testų. Tačiau net ir nugalėtojai moka savo kainą, nes jie vertina konkurencinę sėkmę daugiau nei tikrą mokymąsi.

Ypatingai tyrėjams užkliūva testų prasmingumo problema.

Iš pažymių daugiau žalos nei naudos, sako kitas autorius Chrisas Crouchas. Mokytojai jaučiasi priversti „vertinti" net menkiausius studentų darbus, manydami, kad raidė arba procentas studentams ir tėvams parodys ugdytinių įgūdžių lygį. Moksleiviai priversti siekti aukštesnių suminių verčių ir gauti „A“ ir „B" raides arba dešimtukus ar septintukus, kad tik mama ir tėtis būtų laimingi. Tėvai yra priklausomi nuo dėstytojų, kurie „konvertuoja“ mokymosi rezultatus, vertindami pažymiu. Tačiau kažkur anapus šios progresijos visi pamiršta, kam turėtų tarnauti vertinimai. Mokytojai jaučiasi įsprausti į rėmus ir priversti vertinti, studentai įstringa „uždirbdami" pažymius, o tėvai tesupranta, ką reiškia "geri" ir "blogi" pažymiai. Tačiau nė viena iš šių konvencijų nėra panaši į vaidmenį, kurį studijos turėtų atlikti – perteikti žinias ir skatinti tobulėjimą. 

 

Pažymiai, gaunami mokymo ir mokymosi proceso metu, daro įtaką norui išmokti mokytis tiesiog dėl noro mokytis. Kai ugdymo tikslas yra pažymys, daug sunkiau įgaunama vidinės motyvacijos tobulėti kitose gyvenimo srityse, kurios gali neturėti tokių išorinių „trofėjų“.

 

Sutelkdami dėmesį  į pažymius, mes priverčiame savo vaikus patikėti, kad paskirties vieta yra svarbesnė negu pati kelionė. Nūdienos mokytojai iš dalies yra šio ciklo monopolistai. Ar mes visada užduodame prasmingą namų ar klasės darbą? Ar visada įvertiname tobulėjimą? Ar visada išsakome lūkesčius? Tikiuosi. Skundžiamės, kad studentai domisi tik pažymiais, bet ar ne mes, pedagogai, dėl to turime prisiimti dalį atsakomybės? Pasiremdama savo praktika, aš drįstu spėti, kad ženkliai.

Kaip dažnai mums pavyksta atsakyti studentams – kam jiems to reikia? Kada ir ar reikės? O gal niekada ir nereikės? Asmeniškai aš visada stengiuosi turėti bent tris atsakymo variantus, kad galėčiau įtikinti studentus, kam. Ir jei nepavyksta, keičiu užduotį.

Kažkur pakeliui, tarsi savaime suprantama nuskambėjo mintis, kad pažymiai yra veiksmingi studentų mokymosi rodikliai.  O mes kaip visuomenė, kažkaip užsikabinome už šio masalo; kablio, svambalo. Jei norime, kad mūsų vaikai augtų kaip kokybiškiau besimokantys žmonės, suaugusieji turi reikalauti glaudesnio tarpusavio bendravimo mokymosi metu. Visoms su šia dilema susijusioms pusėms sunku būti skaidrioms, bet ar neturėtume pasistengti, kad mūsų studentų ugdymas, o ne vertinimas būtų prioritetas?

Tėveliai, kai per ateinančias savaites gausite naujienų apie savo vaikų akademinius pasiekimus, paklauskite savęs ir savo vaiko, ką šie įvertinimai parodo apie vaiko mokymąsi? Ar galime padėti susikurti savo vaikams vidinę motyvaciją, kuri leis jiems susitelkti darbui visam gyvenimui?

Derėtų visiems dirbti kartu, kad tai įvyktų.

Artėja sakrali krikščioniškojo pasaulio akimirka – visi laukiame simboliškai gimstant žmogaus kūdikio, kuris mums turėtų padėti ieškant prasmės. Būdama akademinės bendruomenės nare – ir studentų, ir dėstytojų vardu – visiems linkiu – atsitraukime trumpam nuo vertinimų. Atostogos! Pailsėkime. Juk visagalis mums kasdien nerašo pažymių. Jis mus dažniausiai tiesiog pamoko. Įsiklausykime į jo vedimą. Pasidžiaukime pasaulio pažinimu kaip užklasine veikla. Fakultatyvu be pažymių. Ne mamai, ne tėveliui. Ne mokytojui. Sau.

Irenos Alperytės komentaras skambėjo LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė“.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...