captcha

Jūsų klausimas priimtas

N. Venckienės partinio sąrašo alchemija

Mieli skaitytojai, turiu pranešti jums liūdną žinią. Tenka informuoti, kad beveik šimtą metų skambantys, visiems artimi „Tautiškos giesmės“ žodžiai, jog Lietuva yra didvyrių žemė, nepataisomai paseno. Nebeatitinka laikmečio dvasios.
ELTA nuotr.
ELTA nuotr.

Mieli skaitytojai, turiu pranešti jums liūdną žinią. Tenka informuoti, kad beveik šimtą metų skambantys, visiems artimi „Tautiškos giesmės“ žodžiai, jog Lietuva yra didvyrių žemė,  nepataisomai paseno. Nebeatitinka laikmečio dvasios.

Kaip žinome iš kitos giesmės, mūsų didvyriai seniai miega kapuos. Vietoj jų kas ketveri metai vienai Seimo kadencijai pas mus atbilda gelbėtojai. Todėl karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną, kai „Tautišką giesmę“ užtrauks viso pasaulio lietuviai, daug teisingiau būtų užgiedoti „Lietuva, tėvyne mūsų, tu gelbėtojų žeme“.

Tik neskubėkite piktintis. Tiesiog paskaičiuokime. Ne avis, dar ne vakaras, – tik gelbėtojus.

Lietuvą gelbėjo prokuroras Artūras Paulauskas. Ir buvo metas, kai pusė tautos guldė galvas už jį. Paskui mus gelbėjo lakūnas Rolandas Paksas. Net 53 procentai tautos buvo už jį. Vėliau Lietuvą gelbėjo broliškos tautos šaltkalvis Viktoras Uspaskichas. Jo nemokama mišrainė daug kam labai patiko ir tebepatinka.

Lietuvą nuo ponų jau gelbėjo Kauno „ubagų“ karalius. Net kadenciją baigęs prezidentas Algirdas Brazauskas „vardan tos Lietuvos“ vieną dieną ramų gyvenimą Turniškėse iškeitė į niekam populiarumo nepridėjusią kietą premjero kėdę. Jei ką šis gelbėtojas ir išgelbėjo, tai tik „Draugystę“ savo artimui.

Visi šie gelbėtojai taip nuoširdžiai gelbėjo Lietuvą, kad prieš ketverius metus televizijos juokdariui Arūnui Valinskui beliko tik sušvilpti apie tautos prisikėlimą, ir kas šeštas lietuvis sutirpo vien nuo žodžių, kad bus linksma.

Bet buvo graudu. Balsavusieji už A. Valinsko juokdarius paslapčia ir dar internete iki šiol riebiai spjaudosi. Daugiau tai jau jokių gelbėtojų! Net Dalia Grybauskaitės jau daug kas nebelaiko gelbėtoja, o taip mylėjo iš pradžių.

Tą patį dalykiškai aiškino išmintingi politologai, sakydami, kad tauta pasimokė, kad dabar tai jau laukia nuobodūs rinkimai be gelbėtojų. Tačiau Lietuva be gelbėtojų – Lietuva be ateities! Mums Neringa Venckienė, kuri taip šauniai moka keiktis, jau pažadėjo šią kadenciją Lietuvai būt už vadovą.

Ką galima pasakyti apie naujųjų gelbėtojų sąrašą? Pirmiausia, tai, kad liūdna tikrai nebus. Antra, pirmadienį pristatytas „Drąsos kelio“ sąrašas atitinka visus Lietuvos gelbėjimo žanro kanonus.

Trečia, priešingai nei lėkšta televizinė A.Valinsko intermedija, dabar mūsų politinio teatro scenoje statoma socrealizmo metodu parašyta tragedija, kurioje teigiamas herojus stoja į nelygią kovą su tuntais užsimaskavusių pedofilų, bet taip uždega ponų užguitas liaudies mases, kad jos, vedamos bebaimės herojaus sesers, galiausiai įsiveržia į Seimą, o tada visi ilgai ir laimingai gyvena.

Tiesa, priekabus literatūros tyrinėtojas galėtų prikibti, kad socialistinio realizmo metodui prieštarauja vienas esminis tragedijos faktas. Mat dauguma „Drąsos kelio“ gelbėtojų ne tik nė iš tolo neprimena jauno Pavkos Korčagino, o, priešingai, atrodo kaip iš akies traukti nepribaigtų išnaudotojų klasių elementai.

Daugumai „Drąsos kelio“ sąrašo apaštalų baigiasi šeštoji ir net septintoji dešimtis. Jų politinės pažiūros svyruoja nuo smarkiai nelietuviškų iki smarkiai tautininkiškų.

Atspėti, kas gali sieti už Lietuvos nepriklausomybę atsisakiusį balsuoti buvusį aukštą kompartijos CK nomenklatūrininką Rišardą Maceikianecą ir Nepriklausomybės akto signatarą Algirdą Patacką, saugumo pulkininką Liną Petronį ir už vagystę sėdėjusį Saulių Stomą, ekskonservatorę Aureliją Stancikienę ir buvusį komjaunimo CK veikėją, advokatą Joną Ivošką, turtingą verslininką Stasį Brundzą ir A.Valinsko šarlaputrį Ligitą Kernagį, būtų misija neįmanoma.

Kita vertus, o kam dabar lengva? Po tiek nesėkmingų Lietuvos gelbėjimo operacijų rasti žmonių, nesusitepusių buvimu valdžioje ir ką nors sukūrusių, praktiškai neįmanoma.

Todėl „Drąsos kelias“ pasirinko vienintelę įmanomą partinio sąrašo alchemiją – įmeti į sąrašą lenką, ant jo užverti tautininką, pridedi LDPP eksministrą su lapine kepure, ant lapinės kepurės pabarstai šiek tiek nuravėto šieno, kunigą sukergi su ateistu, ir jei įtikinamai šauksi, jog padvigubinsi pensijas, nugalėsi korupciją ir pedofilus, gali būti, kad pavyks. Kitiems juk pavykdavo, nors jie ir neturėjo mergaitės. Net ir telefoniniams sukčiams juk vis dar pavyksta.

Komentaras skambėjo per Lietuvos radiją.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...