captcha

Jūsų klausimas priimtas

Vladimiras Laučius. D. Grybauskaitė pagaliau atskleidė savo pažiūras

Politika jau seniai pabodo ir mūsų kairei, ir dešinei. Jos daug mieliau užsiima politiškai nebyliu ūkininkavimu ir administravimu. Užtat prezidentė Dalia Grybauskaitė, anksčiau sakiusi, kad svarbu darbai, o ne žodžiai, per savo metinį pranešimą netikėtai atskleidė turinti politines pažiūras.
V. Radžiūno (LRT.lt) nuotr.
V. Radžiūno (LRT.lt) nuotr.

Politika jau seniai pabodo ir mūsų kairei, ir dešinei. Jos daug mieliau užsiima politiškai nebyliu ūkininkavimu ir administravimu.

Užtat prezidentė Dalia Grybauskaitė, anksčiau sakiusi, kad svarbu darbai, o ne žodžiai, per savo metinį pranešimą netikėtai atskleidė turinti politines pažiūras.

Pažiūras paaiškina žodžiai, kurie, kaip matome, tapo svarbūs. Valstybės vadovės kalba šiuokart nuskambėjo kaip iš tiesų politinis, todėl – išskirtinis įvykis politikos dėmenį praradusiame šalies gyvenime.

Kairės ir dešinės ūkininkai ir administratoriai vieningai vengia tikros politikos su jos idėjine raiška ir pažiūrų susikirtimu. Savo ruožtu „vertybiškai“ nusiteikę tradicionalistai ir liberalai vis dar žaidžia kareivėliais juokdarių fronte tarp homofobijos ir vaivorykštės. Tuo metu prezidentė byloja apie valstybės reikalus jau kaip valstybininkė, politikė su pažiūromis, nebe vyriausioji ūkininkė ir administratorė. Prieš trejus-ketverius metus tuo būtų buvę sunku patikėti.

D. Grybauskaitės išreikštos pažiūros leidžia tvirtinti, kad ji sąmoningai pasirinko atstovauti Lietuvos konservatyviajai dešinei. Šiuo atžvilgiu prezidentė nuėjo netrumpą kelią nuo apolitiško „pritariu tam, kas geriausia socialdemokratų, konservatorių ir liberalų ideologijose“ per prezidento rinkimus iki atviros paramos dešiniesiems per Seimo rinkimus, o dabar – jau ir iki įsiliejimo į ideologinę konservatorių-krikdemų stovyklą.

Neatsitiktinai prezidentės metinį pranešimą šįmet pabrėžtinai gyrė būtent Tėvynės sąjungos politikai. Jos pranešimo retorika vietomis atrodo panaši į Vytauto Landsbergio, tik be Marso ir neeiliuota; ideologija – panaši į Tėvynės sąjungos, tik trumpesnė. Pranešimas persunktas radikaliojo Tėvynės sąjungos sparno pirmą šios partijos gyvavimo dešimtmetį skleista nuotaika: „Vidaus ir išorės priešai puola, tėvynė pavojuje“.

Tačiau svarbu pažymėti, kad, vardydama pavojus, prezidentė pasako daug karčios tiesos: ir apie energetinį nesaugumą, ir apie kibernetinį terorizmą, ir apie kultūros/švietimo spragas, ir apie viešos informacijos nepatikimumą. Šios kritinės pastabos atsveria kai kuriuos per dideliu optimizmu trykštančius pranešimo teiginius – antai apie finansinės drausmės pavyzdį Europai (vėl – „mus aprašys vadovėliuose“?), talentingų ir pilietiškų kūrėjų kartą (šiai kartai atėjus tauta kažkodėl – „suklaidinta“, „supriešinta“ ir „manipuliuojama“) bei mąžtančią emigraciją (ar tikrai laikas šaukti „valio“?).

Prezidentės pranešime jausti konservatorių-krikdemų politikams būdingas kovingumas: vienur iš peties užtvojama Darbo partijai ir jos lyderiui Viktorui Uspaskichui, kitur kliūva „žaliesiems“, stabdantiems užsienio investicijas į skalūnų dujų žvalgybą ir gavybą. Šios emocinį užtaisą turinčios kritikos privalumas tas, kad D. Grybauskaitė kalba kaip aktyvi šalies politinio gyvenimo dalyvė, o ne stebėtoja, besistebinti aptiktomis blogybėmis.

Konservatoriška prezidentės pranešimo retorika vietomis perauga į kraštutinės – nacionalistinės ir populistinės – dešinės nuostatas. D. Grybauskaitė ragina stoti į kovą už lietuvybę, politinį savarankiškumą ir kultūrinį savitumą, tačiau toje kovoje tarp priešų kažin kodėl atsiduria ir Lenkija, ir apskritai – Vakarai.

„Už Lietuvos sienų uždarinėjamos lietuviškos mokyklos. Šalies žmonėms turi būti labai suprantamai paaiškinta – kokia gali būti viso to kaina“, – sako šalies vadovė. Tačiau ką ji siūlo daryti su mokyklomis, kuriose paprasčiausiai nelieka mokinių, ir apie kokią kainą ji kalba? Kol kas nemažą politinę kainą už gadinamus Lenkijos ir Lietuvos santykius moka Lietuvos valstybė, o ne tie politikai, kurie juos gadina.

„Esame Rytų ir Vakarų interesų zonoje, todėl už galimybę patiems kurti savo valstybę turime kovoti nuolat“, - sako D. Grybauskaitė. Kovoti – su kuo? Iš pasisakymo netiesiogiai plaukia, kad ir su Rytais, ir su Vakarais, kurių interesų zonoje esame. Vakarų interesai Lietuvoje paminėti lygiai taip, kaip Rytų, tarsi tarp jų nebūtų esminio skirtumo. Labai primena mūsų nacionalistų giesmelę apie tai, kad ir Rusija bloga, ir „supuvę Vakarai“ Lietuvai „nenurodinės“.

Prezidentės metiniame pranešime šmėžuoja ir tokia lietuviškojo patriotizmo samprata, su kuria vargu ar lengvai sutiktų net ir radikaliausi Tėvynės sąjungos tautininkai-kultūrininkai. Išsivadavimą iš SSRS D. Grybauskaitė pateikia taip: „Per vieną naktį iš liaudies tapome tauta“. Istorikai tai neigtų: iš liaudies virtome tauta XX a. pradžioje, o tai, kad sovietai mėgino tautą paversti sovietine liaudimi, anaiptol nereiškia, kad jiems tai pavyko ir kad Sąjūdžio išvakarėse lietuviai tebuvo liaudis, per naktį, it princo pabučiuota varlė, vėl virtusi tauta.

„Ten, kur nutyla mūsų dainos, gali greitai sumažėti ir Lietuvos“, - nuogąstauja valstybės vadovė. Bet tai jau iš tiesų liaudies, o ne politinės tautos patriotizmas. Sovietmečiu lietuviškos dainos skambėjo, bet Lietuvos vis mažėjo – tos Lietuvos, kurios simbolis yra Vytis, o ne tos, kuri tenkinosi meilė savam kiemeliui, užstalės dainai ir kuriai reikia ne kareivėlio, o artojėlio.

Sentimentalus lietuviškos dainos garbinimas patriotiniame-politiniame kontekste skatina galvoti apie valstybę seklyčios, klumpių, užstalės, kaimiškomis gyvenimo įprasminimo – pasodinto medžio ir pastatyto namo – kategorijomis. Tai tarsi kavinių mada ant sienos kabinti medinį vežimo ratą, purviną žvejybos tinklą ir nutriušusią šerno galvą. Daugiau Lietuvos? Ne, tiesiog – daugiau prasto skonio.

Galiausiai daugelį dešiniųjų galėtų stebinti prezidentės pranešimo žodžiai apie tai, kad „išsaugoti valstybę per amžius mums padeda [...] tylioji rezistencija ir baltiškoji kantrybė“. Nei Sąjūdis, nei juolab Kovo 11-oji nebuvo nei „baltiškosios kantrybės“, nei „tyliosios rezistencijos“ pavyzdžiai ar padariniai. Keista, kad, kalbėdama apie valstybės išsaugojimą per „tyliąją rezistenciją“, šalies vadovė neužsiminė nei apie ginkluotą rezistenciją, nei apie pastangas tų, kurie netylėjo. Maža to, žodžiai „per amžius“ verčia manyti, kad kalbama ir apie Abiejų Tautų Respubliką. Tuomet kyla klausimas: kuo čia apskritai dėta „baltiškoji kantrybė“ ir „tylioji rezistencija“?

Kad ir kaip būtų, prezidentės metinis pranešimas yra dešiniosios, konservatyvios politinės minties kūrinys, atspindintis daugiausia Tėvynės sąjungos rinkėjų bei jų atstovų lūkesčius, pasaulėjautą ir ideologines nuostatas. Prezidentės pozicija daugeliu klausimų tinka ir liberalams. Panašu, kad artėjant prezidento rinkimams D. Grybauskaitė aktyviai imasi Lietuvos dešiniųjų lyderio vaidmens ir nesistengia šios aplinkybės slėpti ar glaistyti.

Tokio stipraus savo partijų atstovo prezidento poste konservatoriai ir dabartiniai liberalai nėra turėję. Natūralu, kad jie net neieško partinio kandidato ir žada remti D. Grybauskaitę. Savo ruožtu prezidentė galėjo, nors ir reikšdama simpatijas dešiniosioms partijoms, išlikti apolitiška, technokratiška ir neangažuota ideologiniu atžvilgiu. Tačiau ji pasirinko kitokį kelią: šis metinis pranešimas liudija, kad per prezidento rinkimus D. Grybauskaitė ne šiaip varžysis su kitais kandidatais, bet mes ideologinį iššūkį politinei kairei. Ir, ko gero, laimės.

Šaltinis www.delfi.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...