captcha

Jūsų klausimas priimtas

Mykolas Drunga. Kodėl niekur ir niekada neišbandytas libertarizmas?

Jeigu libertarai neklysta sakydami, kad jie geriausiai žino, kaip moderni visuomenė turėtų atrodyti, tai kodėl pasaulyje niekada nebuvo ir net XXI amžiaus pradžioje dar nėra nė vienos valstybės, sutvarkytos pagal libertarų principus?
V. Radžiūno (LRT.lt) nuotr.
V. Radžiūno (LRT.lt) nuotr.

Jeigu libertarai neklysta sakydami, kad jie geriausiai žino, kaip moderni visuomenė turėtų atrodyti, tai kodėl pasaulyje niekada nebuvo ir net XXI amžiaus pradžioje dar nėra nė vienos valstybės, sutvarkytos pagal libertarų principus?

Kitaip sakant, kodėl nėra libertariškų šalių?

Šį klausimą svetainėje „Salon“ kelia politologas Michaelas Lindas, jį paantrina dienraščio „Washington Post“ apžvalgininkas E. J. Dionne`as. O kaip tokia libertariška šalis atrodytų?

„Tai būtų valstybė, – rašo E. J. Dionne`as, – kurioje valdžios aparatas būtų kiek įmanoma mažesnis. Filosofas Robertas Nozickas savo klasikinėje knygoje „Anarchija, valstybė, utopija“ tai pavadino „naktinio sargo valstybe“.

Jos esmė tokia: valdžia privalo apsaugoti žmones nuo smurto ir vagysčių ir saugoti, kad būtų vykdomos sutartys. Visa kita – iš esmės neteisėta, visi dalykai, kuriais valdžia užsiima virš to, yra jai, kaip valdžiai, neleistini.

Iš to plaukia išvada, kad visos pastangos mažinti vyriausybės funkcijas – nuo valstybinių mokyklų išlaikymo iki socialinės apsaugos suteikimo – yra libertariniu požiūriu didžiai sveikintinos.

Pasak libertarų, pensijų išmokėjimas, sveikatos paslaugų teikimas, bedarbių šelpimas – ne valstybės ir ne valdžios reikalas. Tai turi būti patikėta privačioms, pelno siekiančioms bendrovėms ar ir jo nesiekiančioms, bet karitatyviniu ar visuomeniniu pagrindu veikiančioms organizacijoms.

Žinoma, jei jau valdžios pareigūnai pažadėjo ir susitarė su žmonėmis tas paslaugas teikti, jie savo įsipareigojimus turi vykdyti – tai irgi pagal libertarinį principą. Tačiau šitokie pažadai ir įsipareigojimai yra klaida, kurios nedera kartoti. Ateityje tokių valdiškų paslaugų neturėtų būti.

Vienas žymus libertaras Murray Rothbardas savo 8-ojo dešimtmečio manifeste „Už naują laisvę“ pasisakė už valstybę, kurią ženklintų „individo laisvė, taiki užsienio politika, minimali valdžia ir laisvosios rinkos ūkis“.

Drauge jis pripažino, jog „laisvė niekada nebuvo visu šimtu procentų išbandyta moderniajame pasaulyje, todėl libertarai dabar siūlo įgyvendinti ir amerikietiškąją svajonę, ir pasaulio svajonę, kad laisvė ir gerovė sužydėtų visai žmonijai“.

Bet kaip tik tai ir veda prie klausimo: o kodėl niekur ligi šiol nebuvo ir dar vis nėra pagal libertarišką modelį sutvarkytų šalių?

„Juk centro kairės idėjos, – rašo E. J. Dionne`as, – kurios grindžia su rinkos ekonomikomis sujungtas gerovės valstybes, daugmaž paverstos tikrove kone visame demokratiniame pasaulyje, plačiausiai socialdemokratiškose Skandinavijos šalyse.

Turėjome taip pat ilgai trukusius, bet mirtinus eksperimentus su komunizmu pagal marksizmo-leninizmo doktriną. Tačiau neturėjome nė vieno bandymo plačiu mastu įgyvendinti libertarizmą“.

Kaip rašo Michaelas Lindas, Jungtinėms Tautoms priklauso 193 suverenios valstybės: „Bet jeigu libertarizmas tokia jau gera idėja, argi  nemanytum, kad bent viena valstybė būtų jį išmėginusi? Argi nebūtų atsiradusi bent viena šalis iš beveik dviejų šimtų, kuri bandytų tenkintis minimaliu valstybės aparatu, turėtų visiškai laisvą prekybą, atviras sienas, kuri nebaustų už narkotikų gamybą bei platinimą ir kurioje nebūtų nei gerovės valstybės, nei valstybinės privalomo švietimo sistemos?“   

Visi šie dalykai yra libertarizmo žymės. Taip, daugelyje realiai egzistuojančių valstybių tų dalykų yra vienas ar antras, bet nėra tokios valstybės, kurioje būtų visi šie požymiai. Kodėl gi ne?

Tai provokuoja ir kitą M. Lindo klausimą: „Jeigu socializmą diskredituoja komunistinių režimų realiame pasaulyje nepasisekimas, tai kodėl libertarizmo nediskredituoja faktas, jog realiame pasaulyje nė vieno libertariško režimo išvis nėra?

Komunizmas buvo išbandytas ir tas bandymas nepasisekė. O libertarizmas niekada nebuvo bet kur pasaulyje išmėgintas ištisos, modernios valstybės, kad ir mažos, apimtimi. Kodėl ne?

Neturėdami jokių  realiai egzistuojančių libertariškų valstybių, kurias galėtų nurodyti kaip pavyzdžius, libertarai priversti kliautis šalių reitingavimu pagal „ekonominę laivę“. Truputį skirtingus tokius reitingus skelbia Fraserio institutas Kanadoje ir „Heritage“ fondas Vašingtone.  

Vis dėlto jie sutartinai teigia, jog ekonomiškai laisvųjų šalių sąrašą sudaro daugmaž brandžiosios, gerai įsitvirtinusios pramoninės demokratijos. Tai Jungtinės Amerikos Valstijos ir Kanada, Vakarų Europos šalys ir Japonija.

Tačiau nė viena iš šių ir panašių valstybių toli gražu nėra libertarinis rojus. Jose visose valdžia atsakinga už maždaug 40 procentų viso BVP – taigi beveik pusę ekonomikos. Tai, pagal libertarizmą, gerokai per daug.

Beje, pasak naujausios „Heritage“ fondo ataskaitos, „penki ekonomiškai laisviausi kraštai yra Honkongas (tai netgi ne šalis, bet miestas), Singapūras (miestas-valstybė) ir Australija, Naujoji Zelandija, Šveicarija (palyginti mažo gyventojų skaičiaus šalys). Juos libertarai dažnai mini kaip libertarizmą bent dalinai įgyvendinusius“.

Tačiau, anot M. Lindo, šie kraštai – nors formaliai suvereniški, tik didesnių apsaugos sistemų ir rinkų fragmentai. „Jie gali laisvai pasinaudoti kitų, didesnių valstybių teikiamomis viešomis gėrybėmis, kaip antai saugumas ir milžiniškos vartotojų populiacijos. Kaip ir Jungtinių Amerikos Valstijų miestai ir regionai, šitie kraštai atlieka specializuotas funkcijas daug didesnėse rinkose.

Honkongas ir Singapūras iš esmės yra tranzitinių krovinių sandėliai taptautinei prekybai. Šveicarija yra tarptautinė bankininkystės ir mokesčių užuovėja. Tai, kas tinka šiems kraštams, netinka tokiai didžiulei šaliai kaip Jungtinės Amerikos Valstijos (10-ai pagal ekonominę laisvę) ar net ir vidutinio dydžio šalims kaip Vokietija (19-ai „Heritage“ fondo ataskaitoje) arba Japonija (24-ai).

Galop, yra dar ir Mauricijus (8-asis pagal ekonominę laisvę). Tai maža iš salų susidedanti valstybė į rytus nuo Afrikos. Joje, matuojant pagal valdžios aparato dydį, prekybos laisvę, reguliavimo nebuvimą, yra netgi daugiau ekonominės laisvės nei Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Tačiau joje dėl mažesnių valstybės išlaidų švietimui raštingumo lygis mažesnis, o vaikų ir motinų mirtingumas didesnis. Tad, atrodo, kad Mauricijuje ekonominė laisvė perkama žmonių išlikimo kaina“, – rašo Michaelas Lindas ir priduria, jog libertarų siūlomas valstybės aparato ir įgaliojimų mažinimas dažnai veda prie „didesnio vidaus nesaugumo, nusikalstamumo, neraštingumo ir kūdikių bei motinų mirtingumo“.

Ar libertarai to nori?

Baigdami nuo savęs pridursime, jog tobulų santvarkų niekur nėra, o ir komunizmas niekur nebuvo visu šimtu procentų įgyvendintas, bet jei ir būtų, jis, ko gero, būtų dar greičiau sužlugęs.

Libertarizmas yra teorinis idealas, kurio realiai neįmanoma visu šimtu procentų įgyvendinti, nes gyvenime pasitaiko nelaimių, kurių vien privačiomis pastangomis negalima įveikti, tam reikia valstybės paspirties, taigi reikia bent minimalios gerovės valstybės.

Tačiau tokią valstybę išsaugant, būtinas lankstumas – kartais reikia valstybės laivą sukti socializmo, bet kartais libertarizmo linkme. Juk ir kažkur vairuodamas mašiną į gerą, laisvai pasirinktą tikslą, negali ratų sukti vien tik į kairę, turi juos kartais sukti ir į dešinę.

Užsienio spaudos apžvalga skaityta per LRT radiją.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...