captcha

Jūsų klausimas priimtas

R. Sotvarė-Šemetienė. Statykime bunkerį kaip pasipriešinimą durniams

Lietuva įklimpo. Ir gali būti, jog įklimpo giliau nei su blaivybe, embrionais, receptais, griūvančiu Gedimino kalnu ar aukštųjų mokyklų reforma. Viską metus dabar reikės ieškoti  atsakymo į dideliu kalnu užvirtusį klausimą apie lygius paviršius ir kalvas. Jeigu tiksliai – apie tai, ar bunkeris, praėjusio amžiaus viduryje globęs partizanus, yra pastatas, o gal – tik kalva.
Asmeninio archyvo nuotr.
Asmeninio archyvo nuotr.

Apie valstybės laisvę bunkeryje svajojusiam partizanui didelių abejonių nekiltų. Pastatas. Nes reikėjo kasti, tvirtinti, įrengti. To partizano miške nesuradusiam stribui, matytųsi  tik kalva.

Partizanai ir jų persekiotojai baigia išmirti, o klausimas apie bunkerius iškilo visa savo šmėkliška galia. Mat pasirodo,  bunkeris, net ir netikras, tik stilizuotas, gali panaikinti vertingąsias Lukiškių aikštės, kuri dar ne taip seniai buvo Lenino, savybes. Ji gali tapti nelygi. 

Meras, premjeras, jo ministerijos ir tų ministerijų departamentai, galbūt net Seimo Kultūros komiteto pirmininkas, iš esmės visas mūsų valdžios elitas, dabar turės imtis šio neeilinės svarbos valstybinio reikalo ir nutarti, kuris žodis  labiau tinka skulptoriaus  Andriaus Labašausko projektui, laimėjusiam laisvės kovotojų įamžinimo Vilniaus Lukiškių aikštėje konkursą.

Jeigu jiems pasirodys, jog A. Labašausko bunkeris yra pastatas, tuomet aikštės lygumui grėsmė nebekils. Jeigu kalva – tas pats projektas netinka, nes žaloja paveldą. Apie tai pranešė Kultūros paveldo departamentas. 

Gali būti, kad Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba, ta pati, kuri prieš septynerius metus nusprendė, jog ši aikštė turi būti lygi ir jos lygumas yra tikroji, svarbiausia  jos  vertingoji savybė, persigalvos ir išvaduos valstybę nuo šio galvos ir širdies skausmo. Bet jeigu galima taip lengvai keisti, tai kam iš viso tai daryti?

Todėl daug vilčių dėti nereikėtų. Didesnė tikimybė, jog diskusijų įkarštyje situacija gali dar labiau komplikuotis. Gerai įsigilinus, lygumas – sąvoka slidi.

Lyg ir to dar būtų negana, dėl laimėjusio projekto gali tekti gerokai paardyti tai, kas jau padaryta, mat Lukiškių aikštė pradėta tvarkyti taip, lyg būtų žinoma, koks bus memorialas ir, akivaizdu, ne toks, kokį išsirinkome.

Padėtis, kaip matome, yra rimta ir nepaprasta. Reikalas gali ilgam įklimpti. Gali tekti  taisyti, o pataisos gali nebepatikti. Gali reikėti viską pradėti iš pradžių. Skelbti naują konkursą. Vėl kiltų tos nežemiškos aistros dėl teisingiausio sprendimo, jeigu, žinoma, kas nors dar tame naujame konkurse dalyvautų.

Ir viskas tik dėl to, kad niekam neatrodė svarbu informuoti autorius apie reikalavimus iš anksto. Kitaip sakant, konkursas – tarsi aklas žaidimas, kai pats turi atspėti, kas ir kokių kliūčių yra pastatęs.

Bet nepaisant viso situacijos tragizmo, turėtume objektyviai pripažinti, jog šį kartą valstybei ir jos biudžetui, tuo pačiu – mums, o ypač bunkerio autoriui, pasisekė. Tikrai taip. Net labai pasisekė.

Paveldo sargai šį kartą sužibėjo nelyginant tikri sprinteriai, aplenkdami naujausias tradicijas ir laiką. Apie kliūtis, kurios gali sugriauti gražius planus, buvo pranešta ne tuomet, kai projektas pabaigtas. Net ne tuomet, kai darbai įpusėję, o prieš statybų startą. 

O galėjo būti taip, kaip vis dažniau nutinka mūsų valstybėje. Ką nors saugantys arba prižiūrintys pareigūnai kantriai laukia, kol darbai bus pabaigti,  tada  puola su įstatymais, kurie buvo pažeisti. Po to – ilgi ginčai, teismai ir galiausiai sprendimas nugriauti.

Geriausias pavyzdys – Kuršių Nerija, kur bus griaunama serija pastatų vien todėl, kad dvi ministerijos taip ir nesugebėjo suderinti savo pozicijų dėl Nacionalinio parko tvarkymo plano.

Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba siūlė jį šiek tiek pakeisti. Bet Kultūros paveldo departamentas mano, kad nereikia, nes  paveldosaugos reikalavimai bei  vertingosios savybės nėra pažeidžiamos. 

Ginčas, įtraukęs jau tris vyriausybes, pasiekė aklavietę. Ir dėl tokios savotiškos priežasties, kai vienai valstybės rankai  kažkas netinka, o kitai viskas tinka. Dėl to, kad jos nepajėgios  susitarti, nutarta sunaikinti problemą viską nugriaunant. 

Žmonių likimai? Tai nepatenka į institucinį diskusijų lauką. Jeigu neturi kur būt, gali išsikasti bunkerį. Eit po žeme ar emigruot. Simboliška. Mums jau seniai reikėjo tokio viešo kūrinio. 

Panašu, jog pavyko pasiekti tokią biurokratijos išsivystymo stadiją, kai logiškai veiklai trukdo pačių sukurti teisės aktai, kai institucijos veikia tam, kad būtų, kai tikslas – jos pačios, jų popieriai, o ne žmonės, aiški tvarka,  valstybės progresas. Kai popierių tiek daug, kad nebeaišku, kuris svarbesnis ir gali pamiršti, jog jis yra. 

Kaip tik dėl to byra Gedimino kalnas, nėra nacionalinio stadiono, nusisuka investuotojai, nes į Vilnių nėra kaip normaliai atskristi. Kaip tik dėl to iki šiol neturime sutvarkytos Lukiškių aikštės. 

Ramunės Sotvarės-Šemetienės komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...