captcha

Jūsų klausimas priimtas

A. Narušytė. Jie tegali įsivaizduoti automobilių stovėjimo aikštelę

Ilgokai už širmos persirenginėjusi Lukiškių aikštė pagaliau pasirodė publikai. Kitame prospekto gale nuo Gedimino kalno šlumštelėjo storas velėnos vyniotinis. Šie du įvykiai susiję tik laike, tačiau simboliškai. Juk abi vietas palietė ta pati tvarkdario ranka. Nupjovė senus medžius, išrovė kelmus, nuplikino. Ir ten, ir ten pasidarė tvarkingiau. Ir jei buvo galima grožėtis ant pilies kalno pasimačiusiais griuvėsiais, Lukiškių aikštėje grožėtis nėra kuo.
Asmeninio archyvo nuotr.
Asmeninio archyvo nuotr.

Nebeliko senųjų liepų, alyvų ir šviestuvų. Į narvus įsprausti nauji medeliai atrodo kaip koncentracijos stovyklos stebėjimo bokštai. Šaligatvio plynė tinka tik statyti automobiliams. Čia gerai jaustis gali nebent kiemsargiai, lapų pūstuvais kuriantys Vilniaus gatvių muziką. Jie birbia taip, kaip skamba medžių pjovimas. Visąlaik pjaunami medžiai. Bet jie gi ir pjaunami visąlaik – ir vakar pamačiau naują kiaurymę ir šviežią kelmą. Kartu su medžiais iškertamas ir juose išsišakojęs laikas, pasisėdėjimai pavėsyje, alyvų, akacijų, kaštonų žydėjimo kvapas, prieglobstis nuo lietaus, paslaptys, mitai ir meilės istorijos.

Naujieji medžiai atitinka kitokį grožio standartą. Tiksliau – standartų pomėgį. Jų kubai ir  sferos – tai mąstymo šablonų konteineriai, tvarkingai išrikiuoti betoninėse dykvietėse. Ir Vilniuje, ir Kaune, ir Marijampolėje. Visų miestų centrinės aikštės darosi vienodos, visose turi stovėti ar sėdėti nulaižyti angelai ir paminklai. Paminklai dabar Lietuvoje – aistringiausiai aptarinėjama tema. Juos taip svarbu pastatyti iki konkrečios datos. Tarp kitko, paminklams datos tikrai svarbios. Pavėlavę paminklai būna juokingi ir netikri. Lukiškių aikštėje laiku nepastatytas paminklas iš tiesų atrodo nebereikalingas. Tikrasis paminklas kovotojams už laisvę stovi kitoje gatvės pusėje – pats buvęs KGB pastatas ir ant jo sienos iškaltos čia nukankintųjų pavardės.

Šiuolaikinio meno centro kuruojamo konkurso rezultatai tik rodo, kad menininkams iš tiesų nerūpi paminklai, rūpi tik antipaminklai. Juos jie sukūrė Kauno bienalei, paprašyti kuratorės Paulinos Pukytės. Bienalės žodinėje programoje dalyvavęs garsusis atminties teoretikas Jamesas E. Youngas mano, kad tradiciniai paminklai-stabai yra totalitarizmo produktai ir tęsėjai, atliekantys didaktinę funkciją, stingdantys mąstymą. Todėl verčiau atmintį kurstyti performansais, efemeriškomis faktūromis, laikinomis, bet stipriomis patirtimis, pabrėžiant įamžinimo neįmanomybę, istorijų prieštaringumą, praeičių nesuderinamumą. Atmintis yra veiksmas. Tai pripažįsta laikinieji Kauno paminklai, kuriuos lankant miestas keičiasi, kai ko neleidžia užmiršti, baksnoja į tai, ko nėra, nors buvo, į nenorą žinoti, abejingumą, pyktį. Poveikis stiprus. Todėl kai bienalė pasibaigs, ant žydų kapinių tvoros man tebekabos Adinos paminklinė lentelė tėvui, padaryta iš kastuvo; pašto dėžučių armonikoje tebeskambės daina žydų vaikams jidiš kalba, Emma Goldman per švyturį tebetransliuos savo autobiografiją Santakoje, kur santuokas laisto vestuvininkai.

Lyginant su antipaminklais, senieji stovintys ar sėdintys paminklai iš tiesų net ir trukdo prisiminti. Jie vis pakiša herojų vietoje įvykio, o ir to herojaus reputacija dažnai būna abejotina. Kartais atrodo, kad paminklai tam ir statomi, kad tikrosios įvykio priežastys, aplinkybės, komplikacijos ir pasekmės būtų užmirštos. Tam imperatyvui miestiečiai ir paklūsta paminklus kasdien sutartinai praeidami. Dar puikiai prisimename, kaip sovietų valdžia „suaktyvindavo“ savo paminklus: privalomais gėlių dėjimo ritualais, kuriuose šalia pionierių stovėdavo tautiniais drabužiais aprengtos lietuvaitės. Paradais, kuriems pasibaigus buvo galima išgerti. Privalomomis tų paminklų reprodukcijomis kiekviename albume ir vadovėlyje. Ir vis tiek iš jų visi šaipydavosi nieko tauraus neprisimindami.

Tas pats atsitinka ir su tautinius herojus vaizduojančiais paminklais. Jie neturi galios išjudinti atmintį veikti, nes patys yra sustingę, mirę dar gimdami. Toks būtų ir Vytis, kuris bent makete atrodo kaip žaislinis arkliukas, šuoliuojantis per neįveikiamą Lukiškių aikštės dykumą. Jis teliudytų provincialumą ir vaizduotės trūkumą. Provincialumą, nes būtent į provinciją meno reiškiniai atkeliauja pavėlavę. Vytis bus pavėlavęs daugiau nei 100 metų – jo meninė forma net senesnė nei ta Lietuvos Respublika, kurios atmintį jis turi saugoti. Gal todėl tokių paminklų niekas nestatė tarpukario Kaune. Dar būtų nieko, jei Vytis būtų atsiradęs netrukus po to, kai buvo nuimtas Leninas, atjojęs kartu su mitingais, išdidžiai mosavusiais vėliavomis su jo atvaizdais. Pastatytas dabar, jis tebus anachronizmas, išstatantis valstybingumo idėją pajuokai. Nors gal ir nebloga mintis – linksminti turistus.

Vaizduotės trūkumas – liūdnesnė išvada. Įskulptūrintas heraldinis ženklas terodys, kad nieko nebepavyksta sugalvoti, tiktai kartoti visur matomą vaizdinį. Što vižu, to poju. Ką dainuoju, tą ir matau. O kartojamas vaizdas, kaip ir kartojama mintis tampa banalybe, gatavos prasmės kliše, kuri nieko nebereiškia. Kartojami teiginiai skamba taip pat įdomiai kaip formulės, o kartojami pasakojimai kelia žiovulį. Jaučiu, kad kartodama tą žodį „kartojimas“ tuoj užhipnotizuosiu pati save. Menininkai žino – dėl šios priežasties jiems niekada nepritrūks darbo, nes tas pačias tris, penkias ar septynias pamatines istorijas vis tenka perpasakoti naujai, ieškoti netikėtos formos, kad ji įspirtų miegančiai sąmonei į šoną. Tas pats psichinis mechanizmas galioja ir tautinės valstybės istorijai – jeigu ją pasakos tik nuvalkioti simboliai, ji taps banalybe, o banalybė yra nuobodulio sesuo ir taip toliau. Nors Vyčio statymo Lukiškių aikštėje šalininkai gali laimėti, paminklo poveikis greičiausiai bus priešingas jų tikslams.

Nebent jie gautų taip trokštamą teisę kontroliuoti. Jų pokalbiuose „kontrolė“ yra dažniausiai vartojamas žodis. Frazę „talpus prasmėms paminklas“ jie ima į kabutes, nes prasmių laisvės jie nekenčia. Paminklai turėtų steigti vienprasmį pasaulį, kuriame viskas būtų aišku. Kaip tiems jų broliams, kurie kasdien po mano langais raudoname minibuse tyko viešojo transporto „zuikių“. Šiais netikrumo laikais tai net gali skambėti patraukliai, jei nebūtume tokiame pasaulyje jau gyvenę. Kontrolieriai pasisako už atpažįstamą raitelio figūrą gal nė nenutuokdami, kad tai – diktatorių laikų paminklo forma. Tokia pat agresyvi kaip ir sovietiniai karvedžiai bei despotai, kuo skubiau sustatyti į strategines Lietuvos miestų vietas, nekuriant naujų formų, bet pasisavinant Stalino patvirtintus pavyzdžius. O kur mums skubėti? Kas atsitiks, jei kuo greičiau Lukiškių aikštėje neatsiras paminklas kovotojams už laisvę – bet koks paminklas? Gal baisu, kad žmonių mintys netekės joms numatyta vaga? Tačiau kontroliuoti mintis paminklais – beviltiškas reikalas, o ir nesuderinamas su pačia laisvės idėja.

Turbūt kyla klausimas, kurį projektą palaikyčiau aš. Atsakau: kol kas nė vieno. Jei jau reikia paminklo, tebus jis toks kaip Kaune Tatzu Nishi ant virtuvės stalo įkurdinta Zikaro „Laisvė“. Tik taip priartėjus, išryškėja viena detalė – laisvei ant rankos kabanti nutraukta grandinė. Žvelgiant iš apačios, ši detalė lieka nematoma, bet ji esminė. Ji primena, kad priklausomybės nenusitrauksi kartą ir visiems laikams, ją teks nutraukinėti nuolat. Kad ir tada, kai kokią nors idėją mėgins primesti paminklai.

Menotyrininkės dr. Agnės Narušytės komentaras skambėjo per LRT RADIJO laidą „Kultūros savaitė“.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...