captcha

Jūsų klausimas priimtas

L. Klimka. Paukščių Takas rudens danguje: mitai ir legendos

Rudens antroji pusė nelepina nei saulėtomis dienomis, nei žvaigždėtomis naktimis. Bet jeigu dabar, visai bedylant mėnuliui, padangė imtų ir staiga nuskaidrėtų,  žvaigždžių spindesys tikrai nustebintų. Nes dienos trukmė – tik aštuonios su puse valandos; saulutė leidžiasi darbo dienos pabaigoje. Tad žvilgtelkime į astronominį kalendorių, – kas gi puošia  lapkričio dangų? Štai rytoj pro Marsą praslinks dylantis Mėnulio ragelis. Mėnesio pabaigoje rausvąją planetą, į kurią jau rimtai planuojamas žmogaus skrydis,  regėsime prie Mergelės žvaigždyno puošmenos – šviesiausios pirmojo ryškio žvaigždės  Spikos.  Iš Liūto žvaigždyno penktadienio naktį tikėtina matyti meteorų, vadinamų leonidais, kritimus. Tarsi ugninės strėlės jie varstys padangę kas kelios minutės. 
V. Kopūsto (DELFI) nuotr.
V. Kopūsto (DELFI) nuotr.

Dangaus šviesulių pažinimas, astronomijos pradmenys žmonijai jau buvo reikalingi civilizacijos priešaušriu. Pirmiausia – kalendoriui susidaryti; kiekviena tauta vis savaip, pagal savo gyvensenos būdą spręsdavo šį uždavinį. Antra reikmė – keliui susirasti jūrose ir neaprėpiamuose stepių, dykumų plotuose. Todėl žvaigždynų ir žvaigždžių pavadinimuose – gili kultūrinė žmonijos atmintis. 

Mūsų tautos mitologijoje ir senojoje pasaulėžiūroje ypatinga vieta tenka Paukščių Takui. Šviesi juosta, netaisyklingų apibrėžų, einanti dangaus skliauto viduriu, ji ypač gražiai išryškėja rudens naktį, kai jos negožia mėnulio šviesa. Tako kryptis vakarais išties atitinka žąsų ir gervių virtinių rudeninius kelius. Sakoma, paukščiai išskrenda į dausas. Mitinėje vaizduotėje – tai amžinosios vasaros sodas. Ten Dievas priglobia po mirties žmonių sielas, žinoma, jei šie laikėsi jo duotųjų teisingumo, gailestingumo, meilės artimam priesakų. Neabejotina, kad mūsų tolimi protėviai jau ir prieš Lietuvos krikštą, priimtą  1387 m., buvo suvokę gamtos absoliuto idėją. Tai savaip atspindi žynių hierarchija: kuriant valstybę Vilniaus Šventaragio slėnyje atnašaudavo Krivių Kirvaitis. O prieš tai dar buvo įkurta bendra baltų genčių šventykla Ramovė nadruvių žemėje – tarp Prūsų ir Lietuvos. Šitose šventvietėse žyniai stebėdavo dangaus šviesulius, pagal jų judėjimo dėsningumus sudarydavo kalendorius, spėdavo ateitį, pranašaudavo lemtį. Sakydavo, kad žuvusių kovose lietuvių ir kitų baltų genčių žmonių vėlės iškeliauja į dausas tuo pačiu keliu, kuriuo skrenda paukščiai. Todėl senovėje Paukščių Takas galėjo būti dar ir Vėlių keliu vadinamas. Pasak archajiškųjų tikėjimų, gyvųjų darbuose ir žygiuose dalyvauja ir mirę gentainiai. Netgi žodis „vėliava“ karių pulko reikšme siejamas su vėlėmis. Paukščių Tako įvaizdis tautodailėje – tai Pasaulio Medis, pasaulėrėdos modelio ašis. 

Paukščių Take nesunku išskirti du „paukštiškus“ žvaigždynus – Gulbę ir Erelį. Jų ryškiausios žvaigždės Denebas ir Altayras kartu su šalia Tako esančiu  Lyros žvaigždyno šviesiąją Vega sudaro vadinamąjį Vasaros Trikampį. Šiltomis ir šviesiomis birželio, liepos mėnesių naktimis Trikampio žvaigždes matydavome švytint tiesiai virš galvos, zenite. Dabar su jomis šviesiu konkuruoja visa skliauto gelmė. Kiek žemiau Erelio žvaigždyno yra nedidelis trapeciją primenantis Skydo žvaigždynas. Jis vienas mažiausių dangaus skliaute, sudalytame į  88-ius sklypelius. Tačiau tai vienintelis žvaigždynas, kurio vardas susijęs su Lietuvos istorija. Jis pavadintas mūsų valdovo Jono Sobieskio garbei, šiam laimėjus 1683 -iais metais istorinę pergalę ties Viena prieš turkus. J.Sobieskis poetų išliaupsintas kaip Europos skydas. Beje, valdovas savo kariams išdalino karo grobį – turkų gurguolėje rastus maišus su kavos pupelėmis. Nuo tada ir mūsų krašto meno bei mokslo žmonės pamėgo kvapnųjį gėrimą. Žinoma, ir astronomai, kuriems kava teikia žvalumo naktiniuose stebėjimuose. Gdansko astronomas Janas Hevelijus (1611-1687), sudarydamas naują tikslesnį žvaigždžių atlasą, jame  pavaizdavo Sobieskio skydą su lotynišku kryžiumi. Dabar astronomai žino, kad Skyde yra keletas labai įdomių objektų: keli padrikieji ir vienas kamuolinis žvaigždžių spiečius, daug tamsiųjų debesų. Be to, ten  – viena šviesiausių Paukščių Tako sričių, vadinama Skydo žvaigždžių debesiu.

Jeremy Thomas/Unsplash nuotr.

O kas pasakojama apie Paukščių Taką kitose tautose? Bene visi tie mitai turi laiko atspalvį, yra susiję su kalendoriumi. Pasak graikų, kūdikėlis Heraklis, kuriam užaugusiam bus lemta atlikti didžius žygdarbius, įkando savo žindyvei į krūtį. Ir ištryškęs pienas nutekėjo per visą dangaus skliautą. Pavadinimas „Pieno kelias“ žinomas daugeliui Europos tautų; ir latviai sako – „Pieną cęlš“.

Tolimųjų Rytų tautos – kiniečiai ir vietnamiečiai juostą vadina upe, manydami, kad ji esanti Geltonosios upės dangiškasis atspindys. Apie jos atsiradimą danguje pasakojama jausminga meilės legenda. Ant žemiškosios upės kranto kitados piemuo ganęs buivolę. Ir pamatė, kaip iš dangaus nusimaudyti nusileido septynios deivės. Ten aukštybėse jos audė šilkų juostas – vaivorykštes. Deivių grožis, o ypač jaunėlės, apstulbino piemenį. Buivolės patartas paslėpė jos rūbus. Gražiajai deivei teko pasižadėti tekėti už piemens – lygiai kaip žvejo dukrai Eglei už žalčio. Šeimyninė laimė truko tol, kol dangaus valdovė pasigedo savo geriausios audėjos. Nors jau buvo gimę sūnus ir dukra, deivei liepta sugrįžti į dangų, vėl sėsti audimo staklėsna. Nusiminusį jos vyrą buivolė pamokė, ką reikia daryti. Jai jau atėjęs laikas mirti, – tegu piemuo nulups odą, apsisiaus ja kartu su vaikais – taip ir nukeliaus dangun. Ten įsimylėjusi pora tapo ryškiomis žvaigždėmis; europiečiai jas vadina Altayru ir Vega. Tačiau valdovė sidabro lazdele juos perskyrė, nubrėždama danguje upės vagą. Tik kartą metuose, 7-ojo mėnesio 7-ą dieną jiems leidžiama pasimatyti. O ir tik tada, jeigu viso pasaulio šarkos pastatytų virš putotų vandenų tiltą iš savo ilgų uodegų. Pagal Mėnulio kalendorių tas laikas atitinka rudenį, kai  pasitaiko gražus oras; lyg „bobų vasara“ pas mus – tik tada šarkos stato tiltą. Rytiečiai tuomet švenčia „7 seserų dieną“: piemenys iš vasaros ganyklų pargena galvijus, moterys ruošia šiltus rūbus žiemai. 

Paukščių Takas – tai mūsų galaktika, sudaryta iš 250 milijardų žvaigždžių; milžiniškas besisukantis diskas iš spiralinių vijų su sferiniu branduoliu. Mūsų saulė su planetomis prigludusi vienoje iš vijų, arčiau pakraščio, nuo centro nutolusi per 30.000 šviesmečių. Galaktikos kilmė, raida ir daugelis jos ypatybių dar nėra pilnai ištyrinėti. Šiomis mokslo problemomis užsiima ir Lietuvos astronomai. O pažvelgus į rudens nakties dangaus gelmę, prisimintini Karaliaučiaus filosofo Imanuelio Kanto žodžiai: „Du dalykai nepaliauja stebinti: žvaigždėtas dangus virš galvos ir moralės dėsnis žmoguje...“

Jeremy Thomas

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...