captcha

Jūsų klausimas priimtas

E. Parulskis. Amžini namai būsimiems vilniečiams

Kiekvieną kartą, kai spaudoje ar socialiniuose tinkluose pamatau raginimą kautis su įvairių miestų savivaldybėmis, nusprendusiomis kokioje nors gatvėje ar skvere nupjauti jiems trukdančius medžius, sureaguoju dvejopai. 
BNS nuotr.
BNS nuotr.

Iš vienos pusės žiūrint, beveik visuomet medžių saugotojais tampa mano bendraamžiai, link sekančio jubiliejaus artėjantys penkiasdešimtmečiai, tad man jų kova suprantama ir net šiek tiek artima – aišku, kertamų medžių, šalia kurių praėjo beveik visas gyvenimas, gaila, o naujai pasodinti mums savo istorijos nebesukurs. Bet yra ir kita situacijos pusė, aiškiai demonstruojanti visų pasaulio savivaldybių ryžtą keisti savo valdomų miestų apželdinimo taktikas, strategijas ar formas ir kova su šiuo pasiryžimu dažniausiai yra beviltiška, o retos pergalės – laikinos. 

Medžiai su krūmais yra gana lengvai dingstanti ir vėl atsirandanti miesto kraštovaizdžio urbanistinių elementų grupė. Ir tokių grupių, kiekviena besikeičianti savo greičiu, yra kelios. Galima sudaryti šių grupių kitimo greičio reitingą, ir net nesunku būtų surasti tokio reitingo visų galimų pozicijų iliustracijas. 

Jų ypač tiršta gausiuose Vilniaus vaizdų albumuose, knygose, vadovėliuose ir atvirukuose. Visose paveiksluose, grafikos lakštuose ar piešiniuose galima nesunkiai pastebėti – eina šimtmečiai, bet kiemeliai su gatvelėmis link bažnyčių – nesikeičia. Beveik nesikeičia.

Įsižiūrint į Vilniui skirtų meno kūrinių reprodukcijas, nesunku dedukuoti, kad įsivaizduojamame miesto kraštovaizdžio kaitos greičio reitinge pirmą vietą užimtų kelių danga. Vietoj pievų su ištryptais takeliais atsiranda žvyrkeliai, juos keičia riedulių grindinys, jį – įvairaus dydžio trinkelės, jas – plytelės arba vėl grįžta patrombuotas smėlis, po kažkiek laiko uždengiamas asfaltu, kurį kurios nors valdžios entuziastai išdaužo ir užsodina krūmais arba suaria ir užsėja žole.

Antra urbanistinės kaitos reitingo vieta atitektų mažajai architektūrai – koplyčioms, memorialams, fontanams, šviestuvams ir kioskams. Pavyzdžiui, vien dabartinėje Kudirkos aikštėje per pusantro šimto metų po kelis dešimtmečius pastovėjo ir prapuolė koplyčia, fontanas, obeliskas, skulptūra ant tanko, kol galiausiai atsirado šiandieninis paminklas, apsuptas, beje, nediduku fontanu. Fontanas šalia Seimo taip pat veikė maždaug trisdešimt metų, kol virto alpinariumu, o ateityje taps, atrodo, pievele.

Trečią vietą skiriu strateginiams miesto augalams. Taktiniai – visokie krūmai ir gluosniai – užauga ir išnyksta greitai, o štai (nežinau, kaip juos bendrai pavadinti, tuos gražius, didelius, ilgaamžius medžius?) prabangieji medžiai gali atsirasti XVIII amžiaus graviūroje, šiek tiek pasikeitę persikelti į XIX a. drobę, patekti į XX a. pradžios nuotrauką ir išnykti tik XXI-o a. architektūrinio projekto vizualizacijoje (o po trumpo triukšmo – ir realybėje). 

Ketvirtą reitingo vietą atiduodu administraciniams ir komerciniams pastatams. Jie, be abejo, keičiasi lėčiau nei augalai, šaligatviai ar kioskai, bet procesas matomas plika akimi. XIX-ame amžiuje administraciniais pastatais tenka vadinti didikų rūmus bei kulto statinius, šiandien šio žanro lentyna smarkiai įvairesnė – verslo ir prekybos centrai, viešbučiai, ligoninės, mokslo įstaigos, multifunkciniai kompleksai ir panašiai. Jų kitimo eigą lemia miesto ekonomika – stadionas miesto centre gali mikliai transformuotis į biurų nuomyklas ir viešbučius, ir lygiai taip pat greitai, situacijai pasikeitus, virsti konferencijų sale ar, kas žino, vėl stadionu. Kapitalas dinamiškame mieste į paklausos pokyčius reaguoja greitai.

Visos šios keturios urbanistinės grupės – augalai, dangos, mažoji architektūra, verslo nuosavybės pastatai –  yra minkšti dariniai. Jų atsiradimas ar dingimas laiko perspektyvą matančio miesto gyventojo neturi gąsdinti. Gali erzinti (ir erzina), bet žinojimas, kad viskas kada nors pasikeis, ramina ir leidžia atlaidžiau vertinti miesto pokyčius.

Bet yra dar viena statinių grupė, kuri, atsiradusi urbanistiname piešinyje, išlieka amžiams. Ją gali sunaikinti tik katastrofos ir karas. Nes, neatsiradus išoriniams faktoriams, nėra pasaulyje jėgos, galinčios kaip nors pakeisti daugiabučio namo – su įvairiems savininkams parduotais butais – funkciją. Ar, juo labiau, privataus namelio paskirtį. Ten visuomet gyvens žmonės – šimtmečių šimtmečius. Vilniaus profilio stabilumą ir formuoja gyvenamieji namai – neturtingame mieste visuomeninių pastatų (kurie būtų galėję keistis) nebuvo daug, tad bažnyčias, retus rūmus ir vienišą rotušę gaubė vis tankesnis gyvenamųjų namų tinklas, beveik nepasikeitęs iki šiol. Jei laiko mašina perkeltų Adomą Mickevičių į šiandieninį Užupį, Feliksą Dzeržinskį – į Paupį, dailininką Vincentą Slendzinskį – į Šnipiškes, nei vienas iš jų ten nepasiklystų, gal tik pastarąjį nustebintų tebestovinčių trobelių prabangiai plastikinė apdaila. 

Aš galiu lažintis, kad po šimtmečio Žirmūnų gyventojai į savo butus eis tais pačiais takais, pažiūrėdami į tą patį langą, kaip tai daro šiandien – ar jau dega šviesa virtuvėje? O būsimi dailininkai kokiai nors būsimai Vilniui skirtai parodai taip pat nepieš Architektų sąjungos būstinės, nes neįmanoma išvengti už jos pastatyto pasibaisėtino daugiabučio. Beje, anksčiau Raduškevičiaus namo nepiešė dėl panašios priežasties – pasistatyti neogotikinę pilaitę prie pagrindinio ir vienintelio miesto tilto dvidešimto amžiaus slenkstyje būtų tas pats, jei šiandien užsakovas užsimanytų Konstitucijos prospekte pastato su stikliniu portiku, kurį rėmintų pusapvalės arkos, o viską dekoruotų laisvai stovinčios kolonos.

Gyvenamieji namai, būdami pastoviausiu miesto elementu, turi būti vertinami priekabiausiai. Ir jokios demokratijos, ir tik dvigubi standartai – jei miestui reikšmingoje vietoje verslininkas nori statyti prekybos centrą – tegu. Ateis laikas, pasikeis prioritetai, sklypo nuomą bus galima pakelti tūkstanteriopai ir gražioji vieta sugrįš miestui. Bent taip viskas turėtų suveikti. Bet jei vietą nusižiūrės gyvenamojo namo statytojas, įžengimo slenkstį verta kelti iki neįveikiamo maksimumo – nes pastatytas daugiabutis nebepajudės.

Todėl, neidamas apkabinti pjaunamų medžių, nesiginčydamas dėl būsimo Danieliaus Libeskindo dangoraižio estetinės vertės ir nesišaipydamas iš rekonstruotos Vilniaus gatvės, aš akylai ir irzliai, džiugiai panaudodamas savo paties rekomenduotus dvigubus standartus, vertinu gyvenamųjų namų statybas ir projektus. Aišku, aš nesu architektūros teroristas, todėl – imu pirmą galvon atėjusį pavyzdį – Bokšto gatvėje baigiamos statyti XIX amžiaus daugiabučių rūmų imitacija dinamito užtaiso negaus, bet viešai nusistebėti miesto planuotojų trumparegiškumu – galiu. Nes juk parardo miestas puikią vietą, taip? Skeptikas gali paklausti – tai negi laikyti Senamiesčio centre Venerinių ir odos ligų dispanserio griuvėsius yra geresnė išeitis už bjaurias, bet naujas statybas? Ne, atsakyčiau hipotetiniam klausėjui. Griuvėsių nereikia saugoti. Juos reikia nugriauti ir padaryti skverą. Su veja, krūmais, žaidimų aikštele ir kiosku. Ir su fontanu. Ir, kai Vilnius iš tikrųjų praturtės, pastatyti ten tai, ko prireiks būsimiems vilniečiams. Arba pastatyti ką nors dar vėliau. Ką nors, ką būsimi vilniečiai galės nugriauti.

Ernesto Parulskio komentaras skambėjo LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė“. 

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...