captcha

Jūsų klausimas priimtas

I. Alperytė. Į Mėnulį ir atgal

„O Mėnulyje nėra mokyklų,/ Ir Mėnulyje nevyksta karas./ O Mėnuly daug valgyklų,/ Kur nemokamos bandelės“, – taip dainuoja Alina Orlova.
Asmeninio archyvo nuotr.
Asmeninio archyvo nuotr.

Šiandien Lietuvoj baisiai aktualios šios temos – mokyklos, karas, nemokamos bandelės. Bet ką aš čia... Grįžkim į Žemę. Jei konkrečiau – skrendam į Briuselį.

Vykstu į 25-osioms ENCATC (Europos kultūros vadybos ugdytojų asociacijos) tinklo metinėms skirtą renginį. Kas per tinklai? Ar tik ne tie, į kuriuos Jūratė įviliojo Kastytį?

Ne, tai buvo Manuelio Castellso aprašytieji, visą pasaulį nematomu siūlu apraizgiusieji kultūrinio bendradarbiavimo tinklai.

Buvo karštai diskutuojama, kokia yra tikroji kultūros tinklų vertė. Kodėl jie svarbūs? Ir ar yra tinklų formatas, tinkamas bendrauti ir susitikti vieniems su kitais šiandien? Kartu su kitais kultūros operatoriais Briuselyje diskutavome, kas yra kultūros tinklaveika šiandien.

Viena vertus, nuomonių įvairovė neretai trukdydavo žmonėms iš skirtingų šalių susikalbėti. Kita vertus, šiame tinkle visi veidai yra savi, ir tu vis tiek jautiesi savas, ar tavo nuomonė „užskaitoma“, ar ne.

Į Briuselį skridau labai nenoriai. Ruduo, ir be kongreso daug rūpesčių, ko ten grūstis. Vis dėlto, kai vidury nakties atsidūriau Pietinėje Briuselio stotyje – Gare du Midi – kažkaip prablaivėjo protas. Susiradau reikiamą transporto mazgą ir sėkmingai pasiekiau nakvynės vietą. Nepatikėjau savo akimis, kaip aklinoje tamsoje jautiesi saugiai tuštutėlėje gatvėje. Greta kongreso, tyrinėjau ir miesto veidą, ir man buvo didelė atvanga atviri briuseliečių veidai ir nuoširdumas, noras padėti. Stengiausi klausti prancūziškai, nes žinau, kad šiame mieste valonų kalba beveik neskamba, o anglų – nelabai populiari. Man visi mielai atsakydavo. Ne paslaptis, kad žmogui iš Lietuvos Vakaruose būtent tai ir suteikia šiokios tokios atvangos – kad visi labai geranoriški.

Kongresas vyko karališkųjų rūmų kaimynystėje, pačioje miesto širdyje, tad buvo labai patogu klausytis paskaitų ar pranešimų, o pavargus – trumpam išsliuogti į saulėtą centrą. Juolab, kad šalia – Magritte`o muziejus ir nuolatinė klasikos ekspozicija... (Kaip man patinka tas mokinukių, išėjusių pasivaikščioti, paradas – Jano Verhaso paveikslas (1880)). Labai didelį įspūdį paliko muzikos įrašų parduotuvė greta Muzikos instrumentų muziejaus. Praktiškai kiekvienas tavo pageidavimas dėl muzikos čia gali būti įgyvendintas. Jei ko nors nėra – gali užsisakyti – atsiųs. Kvailokai paklausiau – „ar jums sako ką nors Elinos Garančos pavardė“? Pardavėjas net kiek įsižeidė. Panašu, kad jis žino viską. Savo gražia prancūzų kalba šis kinų kilmės jaunuolis man pristatė kalnus visokių muzikinių gėrybių, bet prisiminus „Wizzair`ą“, teko valdytis.

Kitoje mažutėje antikvarinėje parduotuvėlėje neatsilaikiau nuo Jacques`o Brelio įrašų.

Grįžtu į kongresą.  Jo „vinimi“ man tapo susitikimas su mylima profesore Milena Dragičevič Šešič iš Belgrado Menų universiteto Serbijoje.

Milena pristatė kolektyvinę monografiją „Kultūrinė diplomatija: menai, festivaliai ir geopolitika“.

Knygos tikslas – aptarti kultūros diplomatiją vešinčio populizmo ir naujos geopolitikos laikais. Daugiausia dėmesio skirta festivalių ir scenos menų praktikų vaidmeniui. Autorių sumanymas buvo pateikti knygą kaip paskatinimą, iniciatyvą, progą įskelti diskusijas, kai Europos ir pasaulio politinis kontekstas labai pasikeitė. Laikais, kai kultūros sektorius suvokia savo vaidmenį „iš apačios į viršų", kultūros diplomatija tapo dar svarbesnė. Migrantų krizė, tapatybės klausimo kartotė, nacionalizmas, teroristiniai išpuoliai Europoje, sienų uždarymas, „Brexit`as“, Amerikos ar Prancūzijos rinkimai... Kita vertus, visi šie kultūriniai renginiai, tinklai, įtraukties projektai, festivaliai, „Europos atminties aktualizavimas“, emocijos, vizijos ir viltys, suteikia daug „medžiagos“ polemikai ir diskusijoms.

Vienas autorių – Hugo de Greefas teigia, kad festivaliai per se kuria novatorišką kontekstą, suteikdami menininkams galimybę kurti ar prisistatyti auditorijai, kuri yra atvira eksperimentams ir avangardui.

Siūlant žiūrovams galimybę mėgautis naujomis kūrybos formomis, susipažįstant su naujomis vizijomis ir dalyvaujant unikaliuose estetikos išgyvenimuose, telkiamos bendros kultūros pastangos. Meno festivaliai tuo pačiu metu yra susitikimų ir pasirodymų platforma.

Naudojant diplomatines programas, kurios kiekvienai kultūrai suteikia palankesnes aplinkybes konstruktyviam dialogui, festivaliai yra kultūrinės diplomatijos instrumentai. Milena pranešime darsyk patvirtino mintį, kurią iškėlė dar Draganas Klaičas – stiprėja kultūros vadybos vulgarizavimas: nederėtų meno logikos prilyginti verslui.

Kongresas parodė, kad nors prabėgo nemaža metų nuo pirmųjų bendrų iniciatyvų, Europoje dar daug neišspręstų su dialogu susijusių problemų. Kadangi pirmasis tinklo susitikimas vyko netrukus po Berlyno sienos griūties ir Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, liūdnai konstatuojama, kad pokyčiai vyksta gana lėtai ir ne visuomet – į pageidaujamą pusę.

Šeštadienį, kai reikėjo išvažiuoti, tramvajuje mano kaimynas su berniuku įsitaisė greta su krepšiais, akivaizdžiai vykdami pirkti daržovių. Palikau miestą su nostalgija.

Grįžus, mano pasaulį galutinai sugriovė „Sirenose“ parodyta Kornelio Mundruczo „Proton“ teatro genialioji „pasaulio pabaigos“ scena. Vėl panorau belgiškų vaflių ir auksinio berniuko – Manequin Pis – šokolado. Ak, Briuseli, susimoki 50 eurų, ir po poros valandų esi ten. Ne į Mėnulį gi skrendi. Bet jausmas grįžus būtent toks – lyg būtum iškritęs iš mėnulio.

Kaip dainuoja Alina Orlova, „Kodėl, kodėl gi, broli,/ Tas mėnulis taip toli?“

Socialinių mokslų daktarės Irenos Alperytės komentaras skambėjo LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė“.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close