captcha

Jūsų klausimas priimtas

V. Keršanskas. Kodėl Kremliui nepriimtinas partizanų heroizmas?

„Jis nėra joks didvyris“ – tai žodžiai, kuriuos komentuodama savo neva skandalingus atradimus apie Adolfą Ramanauską-Vanagą praėjusią savaitę pasakė Rūta Vanagaitė. Žodžiai, kurių, kaip ir įvairių partizanų vadui mestų šmeižikiškų kaltinimų, ji išsižadėjo sekmadienį išplatintame pranešime spaudai. Viešųjų ryšių kampanija „Vanagaitė prieš Vanagą“ subliuško, tačiau ši istorija vis dėlto verta nuodugnesnio aptarimo.
Asmeninio archyvo nuotr.
Asmeninio archyvo nuotr.

Nesiimu vertinti, ar R. Vanagaitė – tiesiog skandalistė, ar jos veikla yra platesnio prieš Lietuvą vykdomo informacinio karo dalis. Tiesa, Lietuvos kariuomenės strateginės komunikacijos centras nedviprasmiškai pareiškė, kad R. Vanagaitės išstojimas – ne atsitiktinis reiškinys.

Tačiau, mano nuomone, kur kas svarbiau suprasti, kodėl šįkart taikinyje atsidūrė būtent ginkluota pokario rezistencija. Ir ne šiaip pats partizaninis judėjimas, bet aukščiausia jo vadovybė.

Dešimtmetį trukusi ginkluota Lietuvos patriotų, negalėjusių susitaikyti su šalies okupacija, kova yra beprecedentis ir ypatingas istorinis laikotarpis. Tik Lietuvoje ir Vakarų Ukrainoje partizaninis pasipriešinimas prieš sovietinį okupantą buvo toks organizuotas ir trukęs tiek ilgai. Jų veikla tapo Lietuvos valstybingumo tąsos simboliu daugeliu aspektų: 1941 m. birželio sukilėliai ir partizanai paneigė sovietų konstruotą mitą apie savanorišką prisijungimą prie Sovietų Sąjungos, ginkluota rezistencija tapo tolimesnio neginkluoto pasipriešinimo pagrindu, o 1949 m. vasario 16-osios partizanų vadų deklaracija šiandien pripažinta valstybės tęstinumui reikšmingu teisės aktu.

Todėl ne tik dar ginkluotajai rezistencijai vykstant, bet ir jai pasibaigus, sovietai dėjo milžiniškas pastangas partizaninį judėjimą parodyti kaip pokarinį ginkluotų banditų siautėjimą, o ne pavergtos tautos siekį susigrąžinti laisvę. Tą pačią liniją išlaiko ir šiandieninė Rusija, kuri tęsia sovietinį istorinį pasakojimą apie „Raudonąją armiją – išvaduotoją“, „buržuazinius nacionalistus – banditus“ ir t. t.

Šis pasakojimas diegiamas ne tik pačioje Rusijoje ar pas mus, bet ir nuolat skleidžiamas Vakaruose, siekiant visos Europos mastu įtvirtinti Kremliaus, o ne mūsų istorinį pasakojimą apie Antrojo pasaulinio karo baigtį ir pokarį. Jeigu kam nors atrodo, kad ši kova – nesvarbi, užtenka žvilgtelti vien į tai, kiek dėmesio Rusijoje skiriama Pergalės dienos minėjimui ir bandymams į garsųjį karinį paradą Maskvoje prisikviesti kuo daugiau Vakarų pasaulio lyderių. Kad Raudonosios armijos pergalę prieš nacizmą švęstų, taigi ir tokį istorinį pasakojimą priimtų kuo daugiau Europos šalių.

Todėl šių metų vasarą NATO sukurtas trumpametražis filmas apie partizanus Baltijos valstybėse susilaukė išskirtinio Kremliaus dėmesio ir strėlių. Kadangi tai bene pirmas kartas, kai tokiu aukštu lygmeniu buvo papasakota mūsų pokario istorija, nepaisant nuolatinio Kremliaus noro ją perrašyti. Dar kelias savaites po šio filmo pasirodymo Rusijos užsienio reikalų ministerija socialiniuose tinkluose publikavo įvairius dokumentus, neva patvirtinančius, kad partizanai buvo tik „fašistai“ ir „banditai“. Taigi NATO neva pagarbino Baltijos valstybių nacius.

Tačiau ne vien istorinis partizanų vertinimas rūpi Kremliui – tai tik viena medalio pusė. Kita, ir šiandienos geopolitinėje aplinkoje, dar svarbesnė yra tai, ko mus moko pokario rezistencija. Šiandien plačiai sutariama, kad hibridinių grėsmių fone vieni svarbiausių valstybės saugumo elementų yra visuomenės atsparumas išorės grėsmėms bei valia gintis.

Nesant visuomenės atsparumo valstybė yra lengvai paveikiama nekarinėmis priemonėmis, tuo tarpu nesant valios gintis – išorės jėgos gali pasiekti ir fizinių tikslų ir tai padaryti neiššovusios nei šūvio. Krymo okupacija ko gero yra ryškiausias to pavyzdys.

Partizaninis pasipriešinimas yra aukščiausia ir herojiškiausia valios gintis forma. Prisiminkime pasakojimus, kai gimnazistai klasėmis išėjo į miškus, nes negalėjo pritarti vykdomai okupacijai. Tai yra neišsemiamas įkvėpimo šaltinis, kurį, mano nuomone, išnaudojame vis dar per mažai. Jeigu Holivudui reikėjo sukurti Kapitoną Ameriką ar kitus herojiškus personažus, mums nieko nereikia kurti, nes mūsų didvyriai savo krauju įsirašė į istoriją kaip amžinas tautos dvasios šaltinis. Tik turime nepamiršti iš jo pasisemti.

Taigi ginkluota rezistencija mums svarbi ne tik dėl savo istorinės reikšmės valstybingumo tąsai, bet ir dėl to, kad tai mus kaip tautą moko bekompromisės valios gintis. Ir būtent todėl partizanų vadas atsidūrė Kremliaus informacinio karo epicentre.

Komentaro, skambėjusio LRT RADIJUJE, autorius Vytautas Keršanskas yra Rytų Europos studijų centro analitikas.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...