captcha

Jūsų klausimas priimtas

Prototipai

Vienoje rusų komedijoje, žavėjusioje žiūrovą dar XX a saulėlydy, papūga ne vietoje ir ne laiku, kriokia: „Laisvę papūgoms, laisvę papūgoms!“ Komiškas šūkis „laisvę—papūgoms!“ pateko į urbanistinį folklorą, paplito ir kitose kalbose. Anekdotinės frazės druska yra kategoriškas reikalavimas absoliučios laisvės egzotiškiems padarams.
BFL nuotr.
BFL nuotr.

Vienoje rusų komedijoje, žavėjusioje žiūrovą dar XX a saulėlydy, papūga ne vietoje ir ne laiku, kriokia: „Laisvę papūgoms, laisvę papūgoms!“ Komiškas šūkis „laisvę – papūgoms!“ pateko į urbanistinį folklorą, paplito ir kitose kalbose. Anekdotinės frazės druska yra kategoriškas reikalavimas absoliučios laisvės egzotiškiems padarams.

Suvokiant ir tai, kad absoliučios laisvės, deja, nėra šioje ašarų pakalnėje. Tai žino kiekvienas vadinamųjų bylų dėl viešo pažeminimo ar šmeižto teisininkas, šniukštinėjantis pagal ieškovų užsakymus įstatymų brūzgynuose.

Žodelis „laisvė“, žinoma, žavi ne vien tik papūgas, bet ir, pribrendus proveržiams, ir tautas. Intelektualus jis svaigina kaip narkotinė žolė.

Filosofai raukosi, bet ir negali be jos, kaip senas bernas be jaunos meilužės. Politikai jį varto savaip ir blizgina tą žodžio pusę, kuri jiems tinka. 

Viena labiausiai šio saldaus žodžio pažeidžiamų genčių yra menininkai. Kadaise kaunietis Mikas Petrauskas, kompozitorius, savo fotonuotraukų stiliumi anfas antrojoje pusėje pasirašinėdavo „liuosas meninykas“.  

Bet su kuo laisvė ir už ką laisvė ir nuo ko laisvė? Čia, kaip sakoma, šuo pakąstas. Žinoma, laisvė sakyti tiesą. Žinoma, laisvė kurti grožį jo visais viliojančiais ir daugialypiais pavidalais. Šiuo metu, laisvėjančioje visuomenėje, kuri, akivaizdu, nėra laisva nuo pačios savęs, įmurusios velniaižinkur ir supančiotos trūnyjančiais, bet vis dar mėson įsikirtusiais pančiais, kurie, kuo labiau pasipurtai, tuo giliau pjauna – net ir patį Adomo obuolį – man labiausiai rūpi vienas dalykas: laisvė pačios lietuvių kalbos. Kuri neatgautų kvapo be minties laisvės.  Taptų vargiai bereikalinga be brandžios asmenybės, jos nešėjos.

Be intelekto, įgalinančio kalbos instrumentą plėsti akiračius. Ir, pirmiausia, be skonio ir talento. Be visų šių dalykų visuomenė tešokinės apie medinuką, ir, galop, jį parduos kaip eksponatą  kuriam nors antropologijos muziejui Vakaruose. 

Trivialu tai kartoti, bet Žodžio laisvė yra paveikiausia ir gyvybingiausia visokiausių individualių ir pilietinių laisvių dalis. Ši laisvė yra neatskiriama nuo galimybės viešinti tiesą apie žmones, jų santvarkas ir gyvenimus..Nesant Žodžio laisvės, net ir anekdotinė papūga nebūtų surikusi diktatūrų amžiuje savojo kurioziško šūkio. 

Rašau romaną. Išprašęs už durų ponią Politiką, pasižyminčią įspūdingais buferiais.  

Ir, kaip ir, tikriausia,  kiekvienas autorius, jaučiu tiesos ir tikrovės, kokį pavidalą ši žaliava knygoje beįgytų, alkį. Autobiografiniai ir dokumentiniai impulsai man teikia pliūpsnius energijos, o pažįstamųjų taiklus pavaizdavimas turėtų padėti pasakojimui prabilt ir sujudėti, kaip žaidžia šešėlių nėriniai ant fasadų vasaros dieną. Tačiau, prisipažinsiu, man ir baugu, net sutraukia skrandį, kad jį šunes, kaip kaliniui prieš egzekuciją. Taip nesinori nuvilti žmonių, tapsiančių mano prototipais, po to, kai jie tarsis atradę knygoje save. Taip nesinori būti vadinamam išdaviku ar šunsnukiu, juoba man pačių artimiausių ar šiaip, mielų žmonių. Ir suprantu, koks nepatogus subjektas yra rašytojas visuomenei ir šeimai. Pardon! Negaliu atsispirti gyvo, tikro gyvenimo vaizdavimo alkiui! Nujaučiu, kad viena kita poniutė pasipiktins, kad ją pavaizdavau ne iš to profilio, lyg versčiausi vestuvinių fotkių gamyba. Gali būti ir taip, kad vienas kitas politikierius paskelbs, kad pardaviau Lietuvą ir pasiteiraus už kiek..

Miela lituanistė profesorė pacituos per seminarą bakalaurams vietą, kur, jos manymu, autorius taikliai pavaizduoja ir save patį. Ir, žiūrėk, fikciją žmonės suvoks kaip faktą. Deja, šitoks tikėjimas, neva literatūra yra tiesioginis tikrovės atspindys,seniai paliktas nuošalėje dailiųjų menų estetikos, tebegyvuoja žiniasklaidoje, politikoje ir buityje. Palikęs nuošalyje šiuolaikines bylas dėl šmeižto, keliamas autoriams Lietuvoje ir svetur,  prisimenu ir klasikinius fikcijos painiojimo su faktais atvejus.. Kadaise Jo šviesybė Maskvos gubernatorius priekaištavo grafui Tolstojui, kad, perkeltas į romaną  „Ana Karenina“ gubernatorius suryja didesnę pyrago riekę, negu kad iš tikro įsiverčia namie lėkštėn pusryčiaudamas.  

Ogi Goethe, išspausdinus jo romaną „Jaunojo Verterio kančios“, gavo teisintis prieš bičiulį Johaną Kerstnerį (šis, drauge su žmona, buvo Goethes prototipas) , apkaltinusį jį išdavyste, neva jo knyga tėra „nekaltas tiesos ir melo mišinys!“.

Kas yra realybė? Jos alksta kiekvienas autentiškas žodžio ir dailės meistras, priverstas komunikuoti su amžininkais, pasinaudodamas kanonu ir konvencijomis, ir autobiografiškumas, tai vienas didžiausių kūrybinės energijos šaltinių, rašant romaną ar memuarus. Jei būsi sąžiningas, vaizduosi aplinkinius ir laikmečio problemas taip, kaip jas matai, ir kaip tik dėl to, kad taip nemato niekas kitas, rašysi įspūdingai.  

Bet ir pavojingai.  Neveltui amerikiečių rašytojas Normanas Meileris kažkam patarė: „Nedėk žmonos į romaną“. Ir, žinoma, pats ėmė ir įdėjo. Bet juk romane tai jau ne žmona, o grožinio pasakojimo veikėja!

---------------------------

Kur pasislėpti nuo prototipų, priekaištaujančių kam juos pavaizdavai, kaip juos pavaizdavai. Savąjį atspindį literatūroje, nupieštą bičiulio ar giminaičio, jie suvokia kaip išdavystę. Natūralu, kad Jie pačius save visados jaučia kitaip, negu tu juos jauti, arba, bent jau prikiš, kad „nepakankamai“ juos supranti ir sakys,  esame, brač, nusivylę tavimi kaip rašytoju. Ir jie savaip teisūs. 

Bet ir tu savaip teisus.Faktas įšokęs į fikciją tampa jos dalimi ir apibendrinimu, atskleidžiančiu gilesnes tiesas, negu tos, kurias vartoja šaligatvio kavinių lankytojai sykiu su makaronais.

----------------------------------

Ką daryti su prototipais? Gailėtis jų? Cenzūruoti save? Sulaukus, kol jie paliks šį pasaulį (jeigu jie iškeliaus anksčiau už tave) išspausdinti, ką apie juos esi parašęs? 

Šiaip sau atsakymo čia nėra. Paprasčiausiai, daryki ir eiki ten, kur veda tiesa, kuri kartais vadinama ir grožiu – tačiau tai, žinia, nieko bendra neturi su blizgiais žurnalais – o laikas išspręs savaip ir likimas išpainios.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...