captcha

Jūsų klausimas priimtas

V. Sinica. Radžvilai, traukis!

Liepą žiniasklaidoje nuvilnijo radžviliada – studentų prašymo/skundo dėl Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) profesoriaus Vytauto Radžvilo „euroskeptiškų“ pažiūrų istorija. Devyni magistrantai instituto administracijos paprašė Radžvilo kursą iš privalomojo padaryti pasirenkamuoju. Motyvuota tuo, kad kursas nesusijęs su Europos studijomis, per platus, „dėstytojo euroskeptiškos pažiūros iškreipia supratimą apie Europos Sąjungą“, o „išsakomas subjektyvus požiūris į ES neleidžia susipažinti su platesniu akademiniu diskursu“. 
D. Pipo (DELFI) nuotr.
D. Pipo (DELFI) nuotr.

Pirmus du teiginius būtų galima mėginti argumentuoti, nors tai nebuvo padaryta. Paskutinieji du, kaip bežiūrėsi, yra tiesiog skundas dėl dėstytojo pažiūrų.

Žinia, skundai dėl dėstytojų pažiūrų yra negalimi. Konstitucijos 25 straipsnis laiduoja asmens teisę turėti įsitikinimus ir juos laisvai reikšti. Universitetuose tai ypač svarbu, nes nuolatinis vyraujančių idėjų kvestionavimas ir naujų kėlimas yra vienas mokslo ir studijų variklių. Įstatymai ir universitetų dokumentai šią teisę pripažįsta ir bent teoriškai gina. Maža kuo sugalvoja skųstis studentai. Tačiau VU TSPMI administracija susipainiojo ir, gavusi atvirai politizuotą skundą, jo neatmetė, nepaaiškino studentams jų klaidos, priešingai, priėmė, svarstė ir patenkino. Tuo, beje, itin negarbingai pakišdama po kritikos strėlėmis studentus. Jei studentų veiksmas gali būti vertinamas kaip nesusipratimas, padiktuotas neišmanymo ar karšto būdo, administracija tikriausiai yra kompetentinga tokius dalykus įvertinti.

Kurso statusas pakeistas į pasirenkamąjį, nes (pagal skundą) dėstytojo euroskeptiškos pažiūros iškreipia ES suvokimą. Pretekstas priimant sprendimą – kursas studentams per sudėtingas. Administracija viešai pakomentavo, esą norėjusi, kad Radžvilo kursą galėtų rinktis visų programų studentai. Įsidėmėtinas cinizmas. Skundą iniciavusi studentė pasidžiaugė, kad kursą dabar galės lankyti tie, kurie prijaučia Radžvilo idėjoms. Sunku labiau apsimetinėti, nei apsimetė administracija. Kita vertus, sunku atviriau akcentuoti, kad reikalo esmė buvo ne studijų kokybė, o nepatikusios Radžvilo pažiūros.

Visiškai nekeista, kad po to, kai tokio turinio skundas buvo patenkintas instituto administracijos, prof. Radžvilas jį paviešino ir pareiškė, kad su juo bandoma susidoroti dėl politinių priežasčių. Šiam vertinimui, žinoma, nepritarė pats institutas, tačiau jį parėmė, pavyzdžiui, Lietuvos mokslininkų sąjunga ir Lietuvos aukštųjų mokyklų profesinių sąjungų susivienijimas. Akademinės etikos kontrolierius kol kas patogiai tyli. Dvidešimt du skundo objektu tapusį kursą lankę VU TSPMI alumni pateikė administracijai alternatyvų prašymą grąžinti kursui privalomą statusą ir paneigė studentų metamus kaltinimus. Studentų žiniomis, prašymas iki šiol neapsvarstytas.

VU TSPMI administracija į situacijos paviešinimą sureagavo smerkdama studentų pavardžių atskleidimą ir tariamą studijų proceso politizavimą. „Įprastinio akademinio proceso politizacija yra nepriimtina iš akademinės etikos perspektyvos, ji prieštarauja VU TSPMI vertybėms ir rodo nepagarbą kitiems.“ Reikia suprasti, kad studijas politizuoja ne profesoriaus pažiūromis besiskundžiantys studentai, o klausimą paviešinęs V. Radžvilas. Lyg dėl pažeidimų kaltas tas, kas juos pamato ir paviešina, o ne tas, kas juos padaro.

Visiems nemalonus klausimas teoriškai galėjo taip ir nurimti po apsižodžiavimų. Skandalingai pasielgusiai, t. y. politizuotą skundą patenkinusiai VU TSPMI administracijai tyla būtų buvusi praktiška ir patogi, galbūt net sudarytų sąlygas pratęsti pradėtą darbą per kitais metais laukiančią prof. Radžvilo atestaciją. Deja, patys TSPMI dėstytojai su tyliu administracijos pritarimu ėmėsi prof. Radžvilo „inkvizicijos“ iš pradžių viešojoje erdvėje, o vėliau ir skųsdami jį instituto Akademinės etikos komisijai. Nesunku atspėti, ką galima nuveikti, gavus norimas komisijos išvadas.

Politinis susidorojimas?

Profesorius Radžvilas apie kolegas ir institutą pasakė tikrai nemalonių dalykų. Viešai suabejota vienų kompetencija, kitų lyderyste, trečių sąžiningumu. Tačiau naujo skundo objektu tapę Radžvilo pasisakymai gali būti adekvačiai vertinami tik platesniame kontekste. Visų pirma – kontekste kaltinimo, jog TSPMI patenkintas studentų prašymas/skundas yra politinio susidorojimo dalis. Veiksmų prieš Radžvilą ir jo dėstymą niekas nenorėjo vadinti politiniu susidorojimu. Vertinant atskirai, toks kaltinimas iš tiesų neatrodo adekvatus. Tačiau koks tas kontekstas?

Kaip ilgametis studentų atstovas instituto Bakalauro studijų programos komitete ir kurį laiką instituto Taryboje, šio teksto autorius matė kiek daugiau konteksto nei absoliuti dauguma studentų. O jis toks, kad beveik kasmet būtinai reikėdavo sumažinti Radžvilo filosofinius kursus. Sunku pasakyti, ar tai buvo nusistatymas prieš filosofiją kaip discipliną, ar prieš prof. Radžvilą kaip asmenį. TSPMI bakalauro programoje apskritai tėra keturi privalomi filosofiniai kursai (iš maždaug 30), du iš jų dėstomi prof. Radžvilo – filosofijos įvadas ir klasikinės politinės teorijos. Nežinia, kuris iš jų yra nebūtinas ir perteklinis visavertėms universitetinėms politikos mokslų studijoms. Tačiau nuo to laiko, kai prof. Ramūnas Vilpišauskas pradėjo eiti VU TSPMI direktoriaus pareigas 2009 m., tokia abejonė vis sugrįžta. Dar 2010 m. administracijos iniciatyva bandyta jungti politines teorijas ir filosofijos įvadą arba naikinti pirmojo dalyko seminarus. Tada argumentuota lėšų trūkumu. Paradoksalu, tačiau kai kitas filosofijos profesorius Alvydas Jokubaitis pasiūlė rasti šiam būtinam kursui finansavimą iš šalies, administracija atsisakė. Ieškodamas sprendimo, prof. Radžvilas pasisiūlė dėstyti kursus nemokamai. Tačiau administracija ir vėl nesutiko. Disonansas tarp motyvo ir sprendimo glumino ir išliko vėlesniais metais.

Neaplenktas ir V. Radžvilas kaip asmuo. 2012 metais VU TSPMI dėstantis Klaudijus Maniokas neargumentuotai išvadino V. Radžvilą paranojiku ir pseudomokslininku. Šiandien dėl V. Radžvilo pasisakymų kolegų atžvilgiu besipiktinanti instituto administracija tada nepasmerkė patyčių, priešingai, įsidėjo šį tekstą į savo tinklaraštį. Tyla iškalbingesnė už žodžius. Po 160-ties studentų viešos kritikos administracijos laikysena, ši paviešino ir Radžvilo tekstą, toliau niekaip nevertindama K. Manioko elgesio. Po metų Europos studijų katedros pirmininku vietoj „euroskeptiko“ V. Radžvilo išrinktas eurofederalistas Gediminas Vitkus, vėliau tapęs ir instituto Tarybos pirmininku. Tai nauja instituto Europos studijų kryptis, puikiai rezonuojanti su visu tuo, kas buvo parašyta K. Manioko tekste ir nekritiškai paskelbta ir TSPMI tinklaraštyje. Radžvilui šioje kryptyje nėra vietos. Žinoma, kiekviena administracija turi savo viziją ir stengiasi ją įgyvendinti. Tačiau kaip elgiamasi su dėstytoju, kurio pažiūros neatitinka ideologinės vizijos?

Vėlesniais metais vėl siūlyta jungti kursus. Radžvilo magistrantams dėstoma „Europos idėja“ kuriant galiausiai nepasiteisinusią ir panaikintą modulinę Europos studijų programą iš privalomos visiems tapo vieno modulio (programos „šakos“) dalimi. Dabar komentuodamas Radžvilo kurso statuso pakeitimą, institutas patogiai tai vadina „kursas buvo pasirenkamas“, nutylėdamas, kaip buvo prieš tai. Galiausiai Radžvilo vėl pareikalauta sujungti į vieną dalyką politinę filosofiją ir įvadą. Kai kurie kolegos, garsiausiai iš jų prof. Tomas Janeliūnas, piktinosi, kad priešindamasis Radžvilas siekė išimtinio statuso. Kursų jungimai esą natūralus dalykas. Tenka grįžti prie turinio: ne Radžvilui norėta išimčių, o kursai, kuriuos jis dėsto, yra pamatiniai ir institutą netoleruotinai nuskurdintų jų apimties mažinimas. Pats Radžvilas laiškuose administracijai dvejus metus iš eilės rašė griežtai ir aiškiai: be tvirtų filosofijos pagrindų TSPMI studijos būtų iš esmės ne universitetinio, o profesinio lygio. Šiuo metu akademinei etikai įskųstame interviu LRT jis tą patį pakartojo, tik vietoj žodžių „be filosofijos“ įvardijo save kaip jos dėstytoją. Kokia arogancija ir panieka kolegoms!

V. Radžvilas, K. Pansevič (DELFI) nuotr.

Tąkart situacija buvo švelninama, gal supratus, kad sujungti du kursus, kuriuose ir taip tenka išdėstyti dviejų tūkstančių metų politinės minties istoriją, yra absurdiška. Radžvilui suteikta „privilegija“ dėstyti tiek pat valandų kaip anksčiau, bet už minimumą kreditų (studentų krūvio matavimo vienetų). Toks sprendimas labai patogiai užprogramuoja konfliktą, nes studentai nesupranta, kodėl turėtų tiek daug dirbti už tokį menką atlygį. Tuo tarpu tą patį semestrą yra dėstoma ekonomika su triskart mažiau studijų valandų ir dukart daugiau kreditų. Kokios objektyvios priežastys trukdė tuos kreditus sukeisti vietomis, kad adekvačiai atitiktų kursų apimtis? Ar ne tos pačios, kurios trukdė sutikti su A. Jokubaičio siūlomu finansavimu arba nemokamu Radžvilo dėstymu? Atsakymo niekas nežino.

Istorija nesibaigia, nes 2016 m. pradžioje į administraciją kreipiasi žinoma fotografė ir socialinė aktyvistė Neringa Rekašiūtė, teigianti, jog pirmakursiai (kas jie ir kiek nenurodoma) skundžiasi Radžvilo skleidžiama homofobija. Administracija priima Rekašiūtės delegaciją ir ramina, esą, reikia laiko ką nors pakeisti. Po gana ilgo laiko atsitiktinai sužinojęs apie šį apsilankymą, V. Radžvilas kreipėsi į TSPMI direktorių R. Vilpišauską prašydamas paaiškinti, kodėl nebuvo apie tai informuotas ir negavo galimybės paneigti jo atžvilgiu išsakyto šmeižto. Prof. Vilpišauskas atsakė kaip automatiškai sugeneruota žinutė: nebuvo kreiptasi raštu, tad informuoti nebuvę juridinio pagrindo. Visgi, atsitiktinis sutapimas ar ne, bet vos po keleto mėnesių buvo pagaliau įvykdytas užmojis sujungti abu filosofijos kursus. Tai padaryta vienašališku TSPMI Studijų komiteto sprendimu, formaliai nepasivarginus išklausyti V. Radžvilo argumentų.

Laikas eina. Šių metų pradžioje, jei tikėti vėliau skundą inicijavusios kurso seniūnės laišku, administracija pati pasiūlė studentams būdus apeiti privalomą Radžvilo kursą, o vėliau priėmė ir patenkino akivaizdžiai politizuotą ir niekaip konkrečiai neargumentuotą raštą. Raštą, kuriame skundžiamasi, kad „dėstytojo euroskeptiškos pažiūros iškreipia ES suvokimą“. Visa tai tikriausiai maža dalis – tik tai, kas tapo žinoma studentų atstovui. Suprantama, jeigu vieną klaidingai patenkintą studentų prašymą vadinti politiniu susidorojimu skaitytojui atrodo kaip spalvų tirštinimas. Tačiau kaip vadinti septynerius metus nuolatos prieš filosofiją arba Radžvilą nukreipto kursų jungimo ir mažinimo vajų?

Radžvilas VS Arlauskaitė

Radžviliada mažiausiai dviem gijom susipynusi su kita VU TSPMI darbuotoja – institute profesore tapusia Natalija Arlauskaite. Viena vertus, garsiajame interviu LRT Radžvilas viešai suabejojo jos dalykine kompetencija. Kita vertus, radžviliadoje VU TSPMI administraciją palaikantys studentai taikliai atkreipė dėmesį, jog šiandien Radžvilą remiantys alumni (tarp jų ir šio teksto autorius) prieš keletą metų patys skundėsi dėl dėstytojos N. Arlauskaitės privalomojo kurso. Paralelė iš tiesų labai įdomi ir verta skaitytojo dėmesio.

N. Arlauskaitė į VU TSPMI atėjo 2010 m. dėstyti privalomojo kritinių teorijų kurso. Administracijos teigimu, pirmieji metai dėstytojai buvo bandomieji. Jie baigėsi tuo, kad daugiau nei pusė (60) kurso studentų dėl jos dėstymo pateikė kolektyvinę apeliaciją. Kitais metais kursą pakeisti prašė apie 20 studentų. Kurso klausimas iškilo ir trečiais metais. Kurso turinys atskleidė radikaliai kairiąsias dėstytojos pažiūras. Buvo vienašališkai dėstoma tik moderni revoliucinės K. Markso komunizmo teorijos atmaina – vadinamosios Frankfurto mokyklos plėtota neomarksistinė kritinė teorija. Tad pagrįstai galėjo kilti klausimas, ar šie skundai nebuvo konservatyvių pažiūrų studentų mėginimas susidoroti su dėstytoja dėl jos pažiūrų? Šio teksto autorius būtų neabejotinas dviveidis, jei identiškose situacijose skųstųsi viena dėstytoja, bet gintų kitą.

Tačiau situacijos skyrėsi kaip diena ir naktis. 60-ties studentų apeliacija buvo iš dalies patenkinta, o joje išvardyta daugybė dėstytojos pažeidimų ir nebuvo nė vieno žodžio apie jos pažiūras. Pagrindinė problema buvo organizacinė nekompetencija: Natalija Arlauskaitė nesugebėjo vykdyti studijų proceso ir laikytis jį reglamentuojančių dokumentų reikalavimų – vertinimo tvarkos, informavimo apie atsiskaitymus, grįžtamojo ryšio, skaidraus pažymių pagrindimo, post factum teikiamos informacijos. Tarkime, apie tai, kad galima praleisti vieną seminarą vietoj standartinių trijų, studentus informavo per paskutinį užsiėmimą. Iš viso 10 tūkst. ženklų apimties apeliacijos tekste buvo vardijami vien tokio pobūdžio pažeidimai. Prof. Radžvilas tokių vertinimų niekada nėra sulaukęs.

Antroji, iš tiesų fundamentalesnė, problema buvo N. Arlauskaitės dalykinė kompetencija. VU TSPMI ji dėstė ir dėsto sociologinės krypties kursus, nors pati visose studijų pakopose yra baigusi rusų filologiją, taip pat iš tos srities paskelbusi visas mokslines publikacijas (bent kitokių nebuvo, kai studentai kėlė jos privalomojo kurso klausimą). Nepaisant to, 2007 m. ji pralaimėjo konkursą į docento pareigas Vilniaus universiteto Filologijos fakultete ir po kelių metų apsistojo su filologija nesusijusiame TSPMI.  Praktika parodė, kad trūko ne tik diplomo ar publikacijų, bet ir kompetencijos. Programa neatsitiktinai buvo pilna semiotinių, estetinių, meno teorijos temų. Taip pat buvo itin vienpusiško turinio: sudaryta vien iš kritinės teorijos (naujojo marksizmo) autorių.

Skirtumas, palyginti su tariamai vienpusišku Radžvilo dėstymu, akivaizdus. Radžvilas dėsto įvairius, taip pat ir jam nepatinkančius autorius, bet juos vertina, o N. Arlauskaitė sukūrė visą kursą apie vienos stovyklos autorius ir nerado jame vietos tų autorių kritikai. Jausdami nekompetenciją ir norėdami tuo įsitikinti, studentai užduodavo dėstytojai „kontrolinius“ klausimus, į kurios sulaukdavo klaidingų, dalyko neišmanymą patvirtinančių atsakymų. Neatsitiktinai N. Arlauskaitė buvo kone vienintelė dėstytoja, kategoriškai uždraudusi studentams įsirašinėti jos paskaitas. Problema nebuvo išgalvota: Studijų komitetas ją pripažino pagrįsta ir instituto Taryba nurodė prof. A. Jokubaičiui, kaip katedros vedėjui, surasti kitą kurso dėstytoją. Prof. Jokubaitis surado a. a. prof. Algimantą Valantiejų, pakvietė jį dėstyti viso kurso, tačiau kitą rugsėjį netikėtai paaiškėjo, kad N. Arlauskaitei pusė kurso lieka. A. Valantiejus nelabai sėkmingai mėgino sutalpinti kursą į du mėnesius. Gi N. Arlauskaitė už savą ją dalį ir atsiskaitymų vertinimą antrais metais vėl gavo studentų skundą ir apeliacijas.

BNS nuotr.

Tiesiog tragikomiška, kad V. Radžvilas nesename interviu LRT įžeidė N. Arlauskaitę teigdamas, kad jos disertacijos tema buvo rusų poetas Sergejus Jeseninas. Šiurkščiai suklydo! Iš tiesų disertacija buvo apie kitą rusų poetą Velimirą Chlebnikovą (nors kitose N. Arlauskaitės mokslinėse publikacijose analizuojama ir S. Jesenino kūryba). Pripažįstant klaidą neįmanoma apeiti klausimo, kokį ryšį su socialinėmis teorijomis turi toks išsilavinimas. To paties klausimo, kurį neatsitiktinai ir kėlė V. Radžvilas. Pagrįstą nuostabą jam kelia tai, kad kelis metus studentų skundų sulaukusi ir objektyviai dėstomo dalyko neišmananti dėstytoja buvo metai iš metų paliekama dėstyti, dar daugiau, kartu su artima kolege Dovile Jakniūnaite sukūrė magistro studijų programą, taip pat naują pasirenkamą jį kursą „Feminizmas: tekstai ir praktikos“. Studentams skundžiantis šia dėstytoja, direktoriaus pavaduotoja Inga Vinogradnaitė itin jausmingai, kone asmeniškai įsižeidusi dėl draugės, įtarinėjo studentus susidorojimu su dėstytoja dėl jos pažiūrų, nors skundai nebuvo apie pažiūras. Tik vieną kartą dėl Radžvilo pasiskundę devyni studentai administracijoje klausimo dėl galimo susidorojimo išvis neišgirdo, priešingai, buvo ginami, nors rašte jie tiesiai rašė, kad netinkamos dėstytojo euroskeptiškos pažiūros.

Ar ne pažiūros ir nulemia skirtingą instituto administracijos reakciją? Ar ne apsivalymo prireikė „neiškreiptą ES suvokimą“ atradusiam institutui?

Politikos mokslų būklė

Nors šis tekstas atrodo kaip apie Vytautą Radžvilą, iš tiesų tai tekstas apie mūsų politikos mokslus. Asmeniškai skaudi, atgrasi ir daug ką supriešinusi V. Radžvilo pažiūrų skundimo istorija, kurios kontekstas čia pateiktas, yra pirmas viešai iškeltas klausimas apie akademinę ir apskritai minties bei žodžio laisvę Lietuvoje. Laikui bėgant ir atlėgus pirmai gynybinei reakcijai, bus labai sunku nepripažinti, kad susidūrėme su politiškai motyvuotu sprendimu. Tuo ši istorija savaime naudinga. V. Radžvilo atvejis jokiu būdu nėra vienintelis. Vien autoriui žinomi dar bent penki dėl pažiūrų (nebūtinai konservatyvių) vienaip ar kitaip represuoti dėstytojai. JAV universitetų, virtusių „saugiomis erdvėmis“ be nepatogių pranešėjų, be laisvos diskusijos ir su viena „atviros visuomenės“ ir įvairovės tiesa, pavyzdys aiškiai rodo, kur gali nuvesti neatsargūs žingsniai kad ir nuosaikiai slopinant nepatogią, vyraujančios krypties neatitinkančią nuomonę.

Kita vertus, radžviliada verčia kelti ir konkrečiai politikos mokslų būklės Lietuvoje klausimą. Kaip pakomentavo Vidas Rachlevičius, „TSPMI iš esmės tapo leftistinių pažiūrų dėstytojų prieglauda – pasižiūrėkite į daugelio jų Facebook profiliuose skelbiamus tekstus ir komentarus. Visa savo esme TSPMI tampa konjunktūrine organizacija, kuri yra išsikėlusi labai jautrias vėtrunges, rodančias, iš kurios pusės vėjas pučia. Taigi tai yra politinių chameleonų perykla. Nemažai instituto auklėtinių vėliau tampa diplomatais, žurnalistais, viešų jų ryšių specialistais, todėl galime teigti, kad auginama karta, kuri vėl vadovaujasi viena vienintele „teisinga“ ideologija.“

Jei tokia apibendrinta išvada yra dar ankstyva, neabejotinai judama šia linkme. Tai, kad patys TSPMI studentai visiškai negeba iš šalies pažvelgti į šį reiškinį, signalizuoja, jog problema tikra. Tiek leftistinės pažiūros, tiek prisitaikymas prie „nuosaikios“ naujakalbės tapo vyraujančia Lietuvos politikos mokslų norma. 

VU TSPMI tyrėjai atlieka ikirinkimines politikų apklausas manobalsas.lt. Galėtų jas užpildyti patys. Nėra abejonių, kad apie 80–90 procentų TSPMI dėstytojų atsakymų į pačių svarbiausiais laikomus klausimus „visuomenės ir kultūros“ srityje sutaptų su liberaliausių, iš esmės N. Arlauskaitės dėstytą naująjį marksizmą atitinkančių, o šiandien vis dažniau tiesiog leftistais vadinamų šalies politikų atsakymais. Visos kitos nuomonės įgyja marginalo statusą ir tinka tik atlaidžiai pažangiųjų politologų šypsenai sukelti. Viešoji erdvė nesuteikia jokio pagrindo manyti, kad kitose politologų kalvėse padėtis iš esmės skiriasi. Universitetai tarnauja kaip vienos tiesos įtvirtinimo mechanizmas.

Nesunku suprasti, kad ta vienintelė tiesa yra ne bet kokia, o būtent esamą tvarką legitimuojanti ir ją aptarnaujanti tiesa. Neatsitiktinai V. Rachlevičiaus tiesmukiškai, tačiau atvirai įvardyta tendencija sutampa su nuolatiniu „poreikiu“ mažinti filosofijos kursų apimtis. Visais laikais filosofijos paskirtis buvo ir yra nustatyti tikrovės parametrus. Politikoje tai atsakymas į klausimą, kas yra tikra, o kas tik ideologinis blefas. Kuo mažesnis filosofinis išsilavinimas ir kuo seklesnė filosofinė perspektyva, tuo lengviau patikėti, kad dabartinė santvarka ir viena tiesa – kokia ji bebūtų – iš tiesų yra norma ir teisingas kelias, o kitoks mąstymas negalimas arba yra „radikalus“. Kuo mažiau filosofijos, tuo mažiau klausimų. Kartu ir tuo mažesnis pasirengimas svarstyti visiškai status quo atmetančius scenarijus: karą, okupaciją, politinių sistemų griūtis, regioninius blokus, tautos demografinį išnykimą. Saugaus, politinę vėtrungę išsikėlusio ir filosofija savęs nevarginančio jaunojo politologo natūralus poreikis yra vyti šalin tokius scenarijus kaip nerealius. Ypač kai tuos klausimus kelia nacionalistinio Sąjūdžio, kovojusio už atgyvenusią suverenią tautinę valstybę, vienas kūrėjų. Norėtųsi tikėti, kad tai nueinančio pasaulio, XX a. atstovas. Šalin jį, tą Radžvilą!

Sėdėdami kur nors Šveicarijoje ir stabilumo laikais, pačiu blogiausiu atveju galėtume sau leisti tokią prabangą – išbandyti vienos tiesos visuomenės kūrimo eksperimentą. Tačiau negalime, nes čia ir dabar toks status quo rėmuose mąstančių politologų rengimas yra tiesus kelias į 1940-ųjų vasaros pakartojimą. Šia prasme oficialią nacionalinės ir Briuselio valdžios klišes ir interpretacijas kartojantys politologai yra silpna vieta net ir nacionalinio saugumo požiūriu. Kaip tik tai yra tikroji problema, į kurią rodo Radžvilo istorija ir apie kurią turėtume kalbėti. Nors ir užtruks laiko, kol prisiversime.

Vytauto Sinicos komentaras skelbtas 21-ame istorijos ir kultūros leidinio „Nepriklausomybės sąsiuviniai“ numeryje. Šio valstybės atkūrimo klausimus nagrinėjančio žurnalo pagrindinis tikslas – ieškoti naujų mūsų kelio į nepriklausomos valstybės atkūrimo istoriją įžvalgų, skatinti faktų apibendrinimus dar netyrinėtais aspektais, analizuoti jau susiklosčiusias naujosios mūsų istorijos traktavimo nuostatas ir tendencijas.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...