captcha

Jūsų klausimas priimtas

R. Miliūtė. Iš biudžeto, konfidencialiai

Praėjusį savaitgalį Kembridžo universitetas paskelbė internete vieno garsiausių visų laikų mokslininkų astrofiziko Stepheno Hawkingo disertaciją. Per parą ją perskaityti panoro daugiau kaip 60 tūkst. vartotojų, ir tai tapo problema universiteto atviros prieigos sistemai. Prieiga sulėtėjo, o kartais visai nebuvo galima. Anksčiau disertacija irgi nebuvo slapta, gauti darbą pasiskaityti ar pasidaryti kopiją galėjo kiekvienas panorėjęs, tik reikėjo ateiti į Kembridžo biblioteką ir susimokėti maždaug 70 eurų.
V. Radžiūno (LRT) nuotr.
V. Radžiūno (LRT) nuotr.

Lietuvoje dėl paskelbto mokslo darbo greičiausia nelūžtų serveriai, nebent internete būtų paviešintos visos daugiausia dėmesio, deja, dėl abejotinos mokslinės vertės ar pažeistos akademinės etikos sulaukusios disertacijos. Pradedant Dievo siunčiamais ženklais gydant AIDS ir baigiant nukopijuotais kolegų darbų puslapiais. Tačiau S. Hawkingo pavyzdys, kai skelbti savo darbą viešai jis sutiko kone akimirksniu, ne tik kelia pavydą, bet ir suteikia vilties, kad panašiai gali būti ir Lietuvoje, kurioje daugybė mokslininkų neturi nė menkiausio pagrindo bijoti dėl savo darbo vertės. Tačiau daugybė ir turi – tokių pavyzdžiai viešumą pasiekia lėtai, po vieną ir be ypatingo pačių aukštųjų mokyklų entuziazmo apsivalyti. Tiksliau, be jokio pačių aukštųjų mokyklų noro apsivalyti nuo pseudodaktarų ir pseudomokslo. Ir be valstybės spyrio uodegon į to noro pusę, nors absoliučiai daugumai tų darbų vienu ar kitu pavidalu yra išleisti viešieji pinigai.

Inercija mokslo įstaigose yra pasiekusi kuriozinį lygį, o atsirašinėjimas prisidengiant asmens duomenų saugojimu – pavydėtiną profesionalumą.

Įsivaizduokite žurnalistą, kuriam mokesčių mokėtojų pinigais išlaikomos įstaigos vadovas atsiuntė savo gyvenimo aprašymą su jame nurodytu inžinieriaus laipsniu. Suabejojęs dėl tokio laipsnio bakalaurų, magistrų ir daktarų laipsnių sistemoje, žurnalistas kreipiasi į konkrečią mokslo įstaigą prašydamas informacijos, kokį vis dėlto laipsnį ir kada joje įgijo jį dominantis tarnautojas. Atsakymas, šiuo atveju iš Kauno technologijos universiteto toks: „Čia asmens duomenys, ir mes jums jų neduosime.“ Nebent tas žmogus pats sutiks. Tas žmogus sutiko, nors buvo supainiojęs ne tik laipsnį, bet ir studijų programą bei metus.  Jei būtų nesutikęs – ne jūsų reikalas žinoti. Dėl to įvairios kosmoenergetikės, renkančios po 34 eurus už pabendravimo su angelais seansą, nuoširdžiai reklamuojasi kaip to paties KTU magistrės, nors su reikalu, už kurį renkami lengvatikių pinigai,  jų ten baigta programa – labai tikiuosi – neturi nieko bendro.

Asmens duomenų apsauga – ten, kur jos reikia, ir ten, kur visai ne, yra labai patogi konfidencialumo širma saugoti informaciją, kuri kelia pagrįstą interesą būti žinoma viešai. Anaiptol ne tik mokslo įstaigose. Konfidenciali Lietuvoje yra informacija, pavyzdžiui, iš konkurso į Nacionalinio operos ir baleto teatro direktoriaus postą – išskyrus kandidatų skaičių. Viskas apie juos, įskaitant nugalėtoją – kol tas laimėjęs, bet dar nesutiko eiti pareigų.

Konfidenciali yra netgi ta informacija, pagal kurią įmonei suteikiamas socialinės įmonės statusas. Darbo biržos direktoriaus pasirašytu įsakymu nustatyta, kad specialios komisijos sprendimai ir motyvai dėl socialinių įmonių statuso suteikimo arba panaikinimo – konfidencialūs. Tokioms įmonės finansuoti valstybė per metus skiria apie 30 milijonų eurų.

Iš biudžeto. Su meile, konfidencialiai.        

Ritos Miliūtės komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...