captcha

Jūsų klausimas priimtas

L. Klimka. Apie sezoninio laiko naudą ir problemas

Šios savaitės pabaigoje, sekmadienio naktį, savo laikrodžių rodykles pasuksime viena valanda atgal, atsisakydami vasaros laiko. Kodėl galime tvarkyti laiką, kaip mums patogiau? Juk Saulė, tikrasis gamtos laikrodis, nė akimirkai nestabteli, riedėdama dangaus skliautu. Žinoma, Saulės judėjimas tėra tik Žemės sukimosi apie savo ašį atspindys, dėl kurio kiekviena geografinė vietovė turi savo laiką, vadinamą vietiniu arba tikruoju Saulės laiku.
V. Kopūsto (DELFI) nuotr.
V. Kopūsto (DELFI) nuotr.

Vietinį laiką rodo Saulės laikrodis pagal gnomono šešėlio kampą. Tai pats seniausias žmonijos istorijoje laiko matavimo būdas ir pirmasis mokslinis prietaisas, kurį jau naudojo Egipto ir Babilono žyniai. Viduramžiais išradus mechaninį laikrodį paaiškėjo, kad Žemė apie Saulę skrieja netolygiai, elipsine orbita. Žiemą kiek greičiau, nes esti arčiau saulės, vasarą – lėčiau. Tad ir valandos trukmė įvairiais mėnesiais šiek tiek skiriasi. Tai nė motais mechaniniam laikrodžiui, kuris rodo mokslininkų sugalvotos „vidutinės Saulės“ laiką. Tai tariamai pusiauju tolygiai judantis taškinis šviesulys, vienu metu su tikrąja Saule jos orbitoje kertąs pavasario lygiadienio tašką. 

Tarptautinis bendradarbiavimas ir kelionės Žemės rutuliu privertė įsivesti juostinį laiką. 1884 m. spalį Vašingtone, dalyvaujant ne tik specialistams, bet ir 25 pasaulio šalių diplomatams, sutarta mūsų planetą pagal valstybių sienas ar geografinius darinius sudalyti į 24 juostas, besiskiriančias viena valanda. O lygiai prieš 110 metų, 1907 m., anglas W. Willettas parašė straipsnį „Dienos šviesos švaistymas“ („Waste of Daylight“), siūlydamas taupyti energiją, naudojamą dirbtiniam apšvietimui, darbo dieną pradedant vasarą ir žiemą skirtingu metu. Ši idėja buvo praktiškai panaudota Pirmojo pasaulinio karo metu, kai kovojančioms šalims labai trūko energetinių resursų. Vokietijoje vasaros laikas galiojo nuo 1916 m. balandžio 30 d. iki  spalio 1 dienos, Jungtinėje Karalystėje nuo tų metų gegužės 21 d. iki spalio 1 d. 1918 metų gegužę vasaros laikas buvo įvestas ir JAV, tačiau galiojo tik metus. Vėl  vasaros laikas kariaujančiose šalyse buvo įvestas 1942 m. Šiandien sezoninis laikas naudojamas visose Europos valstybėse, išskyrus Islandiją. Laikrodžiai persukami viena valanda į priekį visose valstybėse vienu metu (pirmą valandą pasaulio laiku; 1:00 UTC) paskutinį kovo sekmadienį ir atsukami atgal paskutinį spalio sekmadienį. Vasaros laikas naudojamas ir JAV, Meksikoje, Kanadoje, Australijoje, kitose šalyse. Buvo manoma, kad laiko kaitaliojimas leidžia sutaupyti nuo 3 iki 8 proc. elektros energijos. Žinoma, nelygu kuri šalis: ar gaminanti daug pramoninės produkcijos, ar žemės ūkio naudmenų. Beje, naujų technologijų ir modernių gamybinių procesų diegimas tą taupymo efektą nuolat mažina...

Lietuvoje sezoninis laikas pradėtas taikyti nuo 1981 m. Tuomet buvome priversti gyventi Maskvos laiku, kuris nuo juostinio skiriasi dar viena valanda, pridėta Lenino dekretu. Todėl 1988 m. kartu su rašytoju Raimondu Kašausku, pasitelkę astronomą prof. hab. dr. Vytautą Straižį ir keletą Vilniaus mokytojų, ėmėmės visuomeninės akcijos prieš tokį didelį atotrūkį nuo gamtos. Nuo 2003 m. sausio 1 d. Lietuvoje buvo įvestas antrosios laiko juostos laikas, taikant ir vasaros laiką. Laikrodžių rodykles valandą į priekį pasukame kovo paskutinį sekmadienį, trečią valandą nakties, o atgal atsukame spalio paskutinį sekmadienį, ketvirtą valandą nakties. Toks nutarimas buvo priimtas atsižvelgus į Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą dėl vasaros laiko susitarimų. Pirmoji ES direktyva dėl vasaros laiko buvo priimta dar 1980 m.; ji numatė bendrą vasaros laiko taikymo pradžios datą. Pabaigos datą – paskutinį spalio sekmadienį – nustatė 1996 m. įsigaliojusi septintoji direktyva. Pastarąjį laikotarpį vadovaujamasi 2001 m. priimtos devintosios direktyvos nuostatomis. Apie šių nuostatų taikymo poveikį įvairioms ūkio šakoms ir kitiems sektoriams (pavyzdžiui, transportui, pramonei ar turizmui) Europos Komisija prieš keletą metų paskelbė ataskaitą, parengtą pagal ES šalių atsiųstą informaciją. Nei viena valstybė nepareiškė noro atsisakyti vasaros laiko ar keisti direktyvos nuostatas. Lietuvos nuomonė buvo suformuota ne pagal mokslinius tyrimus, bet pagal atitinkamų ministerijų ir žinybų raštus. Kaimyninėje Latvijoje kiek kitaip – bandyta remtis piliečių apklausa.

Žmogus yra biologinė esybė, gyvosios gamtos dalis. Gamtoje ritmą diktuoja dangaus šviesulių judėjimas. Neabejotina, kad perėjimas prie sezoninio laiko sutrikdo vidinį žmogaus ritmą. Juk organizmas vadovaujasi ne laikrodžiu, o dienos šviesa. Pavasarį toks laiko šuolis tarsi perkelia žmones keturias savaites atgal, taigi vėl į vasario mėnesį. Rudenį dėl laikrodžio rodiklių persukimo grįžtama atgal šešiomis savaitėmis. Saulės tekos laiko pakeitimą galima palyginti su staigiu persikėlimu į kitą geografinę platumą. Tarsi lėktuvu nuskristume – šį pojūtį daugelis esame patyrę... Žinome, kokios yra, pavyzdžiui, sportininkų adaptacijos problemos. Ir kaip nelengva susikaupti moksliniam pranešimui tolimoje šalyje...

Keista, kad iki šiol išsamių mokslinių žmogaus adaptacijos tyrimų nebuvo atliekama. Pakako ekonominio efekto... Kaip darbingumą veikia pasikeitęs laikas, prieš keletą metų pabandė išaiškinti Miuncheno Ludwigo-Maximiliano universiteto mokslininkai Tilis Roenebergas ir Tomas Kantermanas. Sudarę specialią anketą,  jiedu surinko 55 tūkst. Vidurio Europoje gyvenančių žmonių duomenis apie jų miego ypatybes. Mokslininkų išvada, paskelbta biologijos mokslo žurnale („Current Biology“), tokia: biologinis laikrodis yra suderintas su saulėtekio laiku. Tad laikrodžio rodyklių persukimas nustatant sezoninį laiką pažeidžia žmogaus natūralią vidinio laikrodžio eigą. Tačiau vis tik ši išvada yra iš anketinių duomenų, taigi ganėtinai subjektyvi. Liko neištirtos ir biologinio laikrodžio trikdžių ilgalaikės pasekmės sveikatai. Juolab tokių tyrimų nebuvo atlikta Lietuvoje. Tik tėvai ir mokytojai akivaizdžiai mato, kaip lėtai vaikų organizmas prisitaiko prie staiga pakeisto ritmo. O ir senyvo amžiaus žmonėms nelengva prisiderinti prie laiko šuolio...

Artimiausioje ateityje ES valstybėse vasaros–žiemos laiko problema turėtų būti sprendžiama iš esmės, žinoma, pasitelkiant ir mokslinius tyrimus. XXI amžiuje gamybos technologijos keičiasi iš esmės – vis mažiau rankų darbo, o procesus prižiūri automatika ir kompiuteriai. Fabrikų cechuose ryškios šviesos nebereikia. Apskritai elektros sunaudojimas šviesiuoju ir tamsiuoju paros metu gerokai išsilygino. Todėl manytina, kad laiko kaitaliojamas netrukus bus atšauktas.

Liberto Klimkos komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...