captcha

Jūsų klausimas priimtas

D. Pavalkis. Visuomenė, universitetai ir verslas

Mintys apie Lietuvą po Mokslo ir Inovacijų strateginių ekspertų grupės (RISE HL) ir Barselonos universiteto ir Barselonos miesto Inovacijų centro „Barcelona Tech City“ organizuotos diskusijos.
BNS nuotr.
BNS nuotr.

Niekas neabejoja istorine, kultūrine ir moksline universitetų misija pasauliui. Universitetai kūrė modernųjį pasaulį, žinias, ruošė mokslininkus, specialistus, kurie vadovavo valstybėms, sprendė visuomenei iškylančias problemas, kartais pakariaudavo, bet visumoje žmonija judėjo pirmyn. Šalia istorinių ir visiems žinomų funkcijų, tokių, kaip edukacinė ir žinių darymo, atsirado poreikis universitetų veikloje atkreipti dėmesį ir į visuomenę plačiąja prasme. Egzistuojanti universitetų-inovacijų ir industrijos su gamybos vystymu ir ekonomikos augimu jungtis yra tokio bendradarbiavimo dalis, tačiau visos valstybės, visuomenės teigia, kad to nepakanka. Tai vadinama įtaka visuomenei (societal impact). Pabandysiu aptarti, kas tai ir kam mums visiems to reikia.

Ilgą laiką universitetų finansavimas valstybės ar privačiomis lėšomis buvo savaime suprantamas. Šis požiūris pradėjo keistis apie 1970 metus, kada visuomenėje atsirado supratimas, kad tik gilus ir tikras mokslas gali padaryti proveržį. Tokiomis sritimis tapo gynyba, medicina, technologijos, ir atsirado naujas poreikis kurtis neuniversitetiniams mokslo centrams. Dėl tokių sprendimų ir ypač  gero finansavimo  buvo padaryta daug ir reikšmingų mokslinių atradimų,  nes koncentravosi į vieną kurią nors konkrečią sritį.

Visuomenei vis giliau suvokiant ekonomikos augimo poreikį, atsirado primygtiniai reikalavimai mokslui plačiąja prasme ir universitetams duoti tokią mokslinę produkciją, kuri galėtų būti suskaičiuojama, įvertinama ir geriausiai tiesiai vestų prie įdiegimo industrijoje, gamyboje, visuomenėje. Tokius reikalavimus aiškiai girdėjome ir Lietuvoje (ir iš manęs), reikalaujant universitetų bendradarbiavimo su verslu, pramone, tiek darant tai, ko pastariesiems reikia, tiek ruošiant industrijos poreikį atitinkančius specialistus. Reiktų pastebėti, kad diskusija apie tai, kokius specialistus turime ruošti, tikrai nebaigta – tiek Lietuvoje, tiek ir Europos Sąjungoje ar JAV. Keičiasi besimokančiųjų charakteristikos nuo tipinio studento į netipinį, dažniau besimokantį ne dieninėse studijose, dažniau nei būdavo studijuojantį laisvu grafiku, gyvenantį ne universiteto miestelyje ir bendruomenėje, dažniausiai jau dirbantį, dažnai vyresnį nei 25 m. ir panašiai. Lietuva kol kas yra klasikinio studento išlaikytoja, bet laikas eina, ir studijos keisis ir Lietuvoje.

Vyraujanti pasaulinė neoliberalizmo politika, viską suvedanti į produktyvumo, ekonominio augimo, valstybės pajamų, BVP ir visokių išvestinių ūkio rodiklių gerėjimą, atvedė pasaulinę ekonomiką prie 2008 metų krizės. Ši krizė be kitų neigiamų pasekmių Europoje turėjo didžiulį neigiamą poveikį universitetų ir mokslo finansavimui ir šiaip – savijautai. Įdiegtos taupymo priemonės pirmiausiai sumažino finansavimą toms sritims, kurios, neoliberaliųjų vyriausybių supratimu, nenešė tiesioginės naudos skatinant ekonomiką, inovacijas ir verslą. Mokslas Europoje pateko į didžiulės konkurencijos sąlygas gaunant pinigų mokslui vystyti ir pragyventi. Didžiulės pastangos buvo skiriamos gauti bet kokį finansavimą bet kokia kaina. Visi kvietimai konkursiniam mokslo finansavimui tapo perkrauti paraiškomis, dažnas universitetas arba samdė konsultantus, arba pats kūrė grupę projektams rašyti. Deja, projektų finansavimo sėkmės rodikliai pasidarė labai maži – finansavimą gaudavo ir tebegauna apie 10 proc. paraiškų. Yra atlikti preliminarūs skaičiavimai, kad vien pagal darbo laiką, sugaištą parengti finansavimo negavusioms paraiškoms, ES buvo išleista apie 1,6 milijardo eurų.

Toks „visuotinis pinigų trūkumas“ aukštajame moksle tik paryškino situaciją, kai iš vienos pusės universitetai buvo priversti konkuruoti globaliai, vystant aukšto lygio mokslą, kad išliktų konkurencingi ir galėtų toliau dalyvauti įvairiuose mokslo finansavimo konkursuose, iš kitos – norėdami užsitikrinti nacionalinių vyriausybių finansavimą, turėjo ir tebeturi vykdyti tyrimus, kurie, vietinės valdžios nuomone, reikalingi pateisinti universitetų finansavimą viešaisiais finansais.

Pixabay/Pexels nuotr.

Didžiuliai debatai kyla dėl to, kaip vertinti universitetų veiklą (outcome, impact, performance ir daugybė kitų mandrų terminų) kurių esmė ta, kaip palyginti universitetus tarpusavyje skiriant ar neskiriant finansavimą. Išsivystė paradoksai situacija, kad dauguma Europos institucijų, Europos Sąjungos valstybių pagrindiniu universitetų veiklos vertinimu pasirinko mokslinę produkciją, lengvai suskaičiuojamą labai gerų publikacijų labai geruose žurnaluose pavidalu. Kiek tų rezultatų reikia, niekas tiksliai nežino, bet kito aiškaus būdo įvertinti mokslą kol kas nėra. Toks vertinimas tiesiogiai paveikė universitetus ir akademinę bendruomenę, kurių atskirų grupių, atskirų mokslininkų reikšmingumas tapo neatsiejamas nuo atliktų mokslinių darbų kokybės pripažinimo per publikacijas.

Taip pat tapo neatsiejamas nuo reikšmingumo atnešamų į universitetą projektų ir eurų skaičius (pakankamai neoliberalizmo?) Todėl mažėja visų akademinės bendruomenės narių interesas edukaciniam procesui Europos universitetuose, ir klausimas tik toks, kodėl Lietuvos universitetuose edukacinė dalis finansuose vis dar pakankamai didelė. Gal mūsų universitetai nepajėgūs pritraukti ne nacionalinių mokslui skirtų pinigų, ir tokiu būdu edukacinė finansavimo dalis tampa neproporcingai didelė? Tiksliau būtų teigti, kad iš mokslo uždirbamų (ne iš valstybės dotacijos forma gaunamų) lėšų yra per mažai. Taip pat Lietuvoje yra per mažai įvertinta dėstymo ar mokslinio darbo valanda – jeigu Švedijos profesoriaus mėnesinis atlyginimas su darbdavio mokesčiais yra 11.000 eurų, tai Lietuvoje, geriausiu atveju, 3000 eurų. Natūralu, kad IQ ir dėmesys skiriamas savo pagrindiniam darbui yra atitinkamas.

Tokia situacija labiausiai pastebima tarp STEAMM mokslininkų (Science, Technology, Engineiring, Art, Mathematics, Medicine – angl.), kur ir atskiri mokslininkai, ir universitetai stengiasi turėti geriausius mokslininkus ir jų grupes, parodyti pasauliui ir visuomenei savo galimybes ir matomumą ir vėl gauti pinigų moksliniams tyrinėjimams atlikti ir pragyventi. Ši dalis mokslininkų ypač negatyviai žiūri į darbą vardan visuomenės. Keli atlikti tyrimai parodė, kad tos mokslininkų grupės, kurios dirba su visuomene arba dar blogiau, dirba visuomenei, mokslo finansuotojų yra vertinamos blogiau nei tos, kurios to nedaro (Jensen P., 2008).  Galima net perfrazuoti žinomą patarlę, tinkančią mokslo finansuotojams, kad tas, kuris ką nors moka, dirba, tas, kuris nelabai ką moka, moko kitus, o tas kuris nieko nemoka, dirba su visuomene (gal tampa politiku). Bet tai atskiro rašinio tema.

Visuomenės ir universitetų santykis, kaip ir mokslo ir verslo, mokslo ir inovacijų, mokslo, inovacijų ir ekonomikos, mokslo ir visuomenės, mokslo ir socialinių problemų sprendimo klausimai yra be galo svarbūs. Kaip vienas iš galimų universitetų „įveiklinimo“ variantų yra siūlomas „verslus universitetas“ (enterpreneural university). Tokiais bando skelbtis daugelis Europos universitetų, tarp jų – Lietuvos akademinei bendruomenei gerai žinomi Kopenhagos ir Helsinkio, Tampere, Aalto ir daug kitų universitetų. 

Tačiau tai reiškia, kad arba mokslininkai vis daugiau praleis laiko ne laboratorijose, o rengiant paraiškas arba „tinklinantis“ – su verslu ir visuomene; arba tai, kad universitetuose augs mokslo vadybos ir administravimo personalo skaičius, kuris padės mokslininkams rengti paraiškas, bendrauti su verslu, „reklamuoti“ pasiekimus ir kitaip „parduoti“ mokslo rezultatus. JAV jau šiandien 1 mokslininkui tenka 2–3 mokslo vadybininkai. Diskutuojant apie „verslių universitetų“ kūrimą ir veiklą  – tai tik verslo modelio pasirinkimas. Antroji „verslaus universiteto“ pusė – veikla, kuri neuždirba pinigų, yra nepageidautina, taigi už mokslo atvirumą, atvirą prieigą, atviras inovacijas (open science and innovation and open to the world) kažkas turi mokėti.

Pixabay/Pexels nuotr.

Per vieną iš Europos Komisijos RISE patarėjų grupės, patarinėjančios tiesiai Europos komisarui, atsakingam už mokslą ir inovacijas, posėdžių buvome paprašyti aptarti verslumo universitetuose ar universitetų verslumo klausimus. Posėdis vyko Barselonoje, visiems katalonams laukiant, kas bus už nepriklausomybės siekį.

Pirmas teiginys, su kuriuo sutiko visi, – kad verslumo pagrindinė priežastis turi būti universitetų noras gyventi ir dirbti gerai, pasireiškiantis politiškai tuo, kad universitetų finansavimas turi užtikrinti bazinį funkcionavimo lygį, o kas daugiau – universitetų teisė ir pareiga uždirbti iš mokslinės konkursinės veiklos ir iš verslumo.

Antra, taip ir nesutarėme, kas svarbiau – ar verslumas universitetų viduje, reguliuojant santykius, remiantis versle egzistuojančiais principais, viską vertinant pinigais, pajamomis ir išlaidomis, ar viso universiteto verslumas santykyje su išoriniu pasauliu, viską darant tam, kad gautų pinigų. Abu variantai, pasirodo, nėra tinkami. Pirmiausiai – dėl to, kad universitetų viduje turi egzistuoti akademinė etika ir bendravimo principai, nepaverčiant universitetų kokia nors akcine bendrove ar įmonėle diplomams parduoti (kas iš tikro – geriausio neteisingo verslumo pavyzdys). Universitetų santykiu su išore paremtas verslumas iš karto universitetus stato į konfrontacinę, verslinę, sutartinę padėtį su visuomene – jūs darot tą ir tą, mes jus finansuojame tiek ir tiek. Bet tokiu atveju prapuola vienas pagrindinių universitetų uždavinių – telkti akademinę bendruomenę, mokyti visą visuomenę, dirbti visuomenės reikmėms ir ne tik tuos darbus, už kuriuos sumokėta (analogija su mokytojų algomis už kontaktines valandas). Prapuola universitetų trečioji misija – poveikis visuomenei – arba jis pasidaro ne toks, kokio tikisi europiečiai.

Trečias dalykas, kurio  nelabai suprato senųjų ES narių atstovai, bet puikiausiai Rytų ir Centrinės Europos kolegos, kad versliškumas yra blogis „a priori“. Verslininkas – blogis, dažniausiai vagis, apgavikas ir išnaudotojas, kurį reikia prispausti, apmokestinti, kelis kartus patikrinti kokių nors specialiųjų tarnybų pagalba, nes greičiausiai turi ryšių su politikais, korumpuojasi. Todėl pritarėme tam, kad verslumas universitetuose turėtų būti, bet būtų vadinamas kitokiu vardu, neerzinant socializmo sugadintų valstybių ir žmonių.  Universitetai nebegali būti klasikinėmis, iš mokesčių mokėtojų išlaikomomis įstaigomis, kurios ruošia kažkokius specialistus jau daug metų ir ruošiasi tą daryti ateityje. Manau, nebus tokios ateities, kaip nebus ir klasikinių universitetų ir klasikinių specialybių (kad ir kaip 2 klasikiniams universitetams Lietuvoje tai nepatiks), nes ateitį reikia projektuoti į multidisciplinines studijas, įvairių gebėjimų ugdymą, skatinimą protauti tiek studentus, tiek dėstytojus, naudojant kompiuterį kaip darbo priemonę, dirbant įvairiose grupėse įvairius probleminius projektus, dalyvaujant skirtingų mokslų siekiantiems studentams. Ko gero, net Bolonijos sutarimus gali tekti peržiūrėti – tuos, kurie trukdo naujos kokybės mokymui universitetuose.

Taigi padarėme išvadą, kad universitetai yra visuomenės reikmes tenkinanti sistema, kuri negali turėti savo verslo, biznio, strategijos tikslų, neatitinkančių šalies ir visos Europos visuomenės poreikių. Geresnė universitetų vadyba, skaidresnis viešųjų finansų skirstymas, atvirumas kolegoms mokslininkams ir  visuomenei, universitetų reikšmingumo visuomenei, įtakos visuomenės procesams vertinimo būdų tobulinimas yra tas kelias, kuriuo siūloma eiti.

Prof. Dainius Pavalkis yra RISE ekspertų patarėjų grupės narys.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...