captcha

Jūsų klausimas priimtas

R. A. Medeišienė. Dar kartą – apie toleranciją

Dar kartą norisi pakalbėti apie tolerancijos, pakantumo, saugumo ribas.
Asmeninio archyvo nuotr.
Asmeninio archyvo nuotr.

Situacija: sėdžiu lėktuve su ribota erdve ir nulinėmis galimybėmis negirdėti greta vykstančių pokalbių.

Šalia manęs – tylus pusamžis vyriškis. Už manęs – trys jauni vyrukai, gyvai diskutuojantys apie savo jau nebetrumpą darbinę patirtį Anglijoje, Airijoje, Ispanijoje, Norvegijoje. Dabar du iš jų skrenda į savo pastovius darbus statybose Danijoje, o vienas, elektros darbų specialistas, ten tik pradės darbuotis. Pastarasis, suprantama, kiek nerimauja – ar pasitiks darbdavys, kaip atrodys jo būstas, ar tikrai gaus sutartą atlygį. Bendra viešoji nuomonė apie danų darbdavius teigiama; pereinama aptarti reikalų, kaip uždirbti dar daugiau. (Jei kam aktualu, reziumuoju: išmok kalbą, gauk danišką diplomą).

Kurį laiką mano kaimynas tiesiog klausė vyrukų pokalbio. Visgi, kaip paaiškėjo, jo 16 metų Danijoje sukaupta darbinė patirtis prasimuša ir jis ima dosniai dalyti patarimus.

Kalbėjo jis užtikrintai ir iškart pakankamai garsiai – ko gero, norėjo būti girdimas platesniam keleivių ratui. Vyro kalba, pavadinkime, buvo sodri. Ne tik balso tonu, bet ir kalbiniais prieskoniais. Keiksmažodžiais.

Ne vienu kitu stipresniu lietuvišku žodžiu, o lavina neatremiamų rusiškų, garantuotai suprantamų įvairiakalbei publikai.

Galvojau, na, šaus kelis svarius sakinius jaunimui, ir apsiramins. Ne.

Patarimų vis daugėjo, keiksmų – irgi.

Bandžiau jų negirdėti, sakiau sau – kiek čia to skrydžio iki Kopenhagos – va liko vos 45 minutės.

Variantas iškentėti tris ketvirčius valandos garsiai ir žiauriai teršiamo eterio manęs nenuramino. Susikaupiau ir paprašiau kaimyno nesikeikti.

Jis sutriko; nieko neatsakė, bet visgi stengėsi toliau kalbėti be keiksmų. Ir kurį laiką jam visai neblogai sekėsi.

***

Neturiu naivių iliuzijų, kad žmonės niekada jokiomis aplinkybėmis nesikeiks. Kartais kalba ar situacija atrodo tiesiog neišbaigta be įtikinamai argumentuojančio vieno ar kelių nenorminių žodžių. Minimu atveju reikšminių žodžių buvo mažuma.

Vis galvoju, kodėl niekas, įskaitant ir tuos jaunus vyrus, nebandė jo paprašyti pagalvoti prieš metant aplinkai eilinę riebių žodžių seriją?

Kodėl tie jauni vyrukai apsiėjo be keiksmų, nors dažnai bendraudami su žmogumi perimame jo kalbėjimo manierą, greitį, toną, žodyną?

Kodėl man buvo, oi nelengva, kreiptis į lėktuvo kaimyną – eterio teršėją?

Saugumo klausimas atkrenta – baimės nejaučiau. Pakantumo tverti man būtų pakakę gal 5 minučių.

Atsakymas – aš tikrai nežinau kaip kalbėti su tokiais personažais. Ilgokai galvoje dėliojau žodžius, kuriuos jis išgirstų ir geriausiai suprastų.

Kodėl mes prarandame amą prieš akivaizdžią nekultūrą?

Ar čia vis ta sovietinė/komunistinė uodega, verčianti suktis, vartytis, bet tylėti iki negalėjimo?

Gal ir taip, bet nebūtinai.

Kartą Anglijoje važiavau tipiniu dviaukščiu autobusu, kurio antrame aukšte būrelis merginų nesislėpdamos rūkė „žolę“. Jos elgėsi vis drąsiau, kol galiausiai ėmė garsiai aptarinėti keleivių išvaizdą. Ir niekas nė žodelio joms nepasakė, nors tame autobuse turbūt tik aš viena buvau su besivelkančiu sovietiniu šleifu.

Kas tai – tolerancija? Jei taip, tuomet Jamesas Kennedy teisus teigdamas, jog „tolerancija yra paskutinė sugedusios visuomenės dorybė. Kai visuomenė yra tapusi tokia amorali, kad rėksmingai ir su pasididžiavimu pažeidinėja visus Dievo įsakymus, ji ima primygtinai reikalauti laikytis vienos vienintelės dorybės – toleruoti jos amoralumą“.

Visgi man brangių žmonių ir savo labui norėčiau, kad tolerancija būtų suprantama, prof. Leonido Donskio žodžiais, kaip kasdieniai, labai nelengvi, žmogiški išmėginimai, kaip civilizuotas bendras buvimas, kurio atsakingai ir nebanaliai mokomasi kasdien.

Raimondos Agnės Medeišienės komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...