captcha

Jūsų klausimas priimtas

M. Drunga. Prancūzijos prezidentas – ir reiklus, ir protingas

Emmanuelis Macronas tik gegužės mėnesį perėmė Prancūzijos prezidento pareigas, bet jau spėjo pasaulyje sukelti nemenkas bangas. Taip rašė Vokietijos žurnalas „Spiegel“, pradėdamas su juo pokalbį, pirmiausia paklausdamas: „Ką prezidentas, ką politikas turi daryti, kad pastumtų procesus į priekį, kad pakeistų istoriją?“
V. Radžiūno (LRT) nuotr.
V. Radžiūno (LRT) nuotr.

„Asmeniškai nemanau, kad didelius dalykus galima daryti vienam ar juos įgyvendinti tik per savo paties veiksmus“, – atsakė E. Macronas.

„Priešingai, manau, jog tai, ką reikia daryti konkrečiu momentu, įmanoma žinoti tik tada, kai supranti laiko dvasią, o pastumti dalykus į priekį galima tik turint atsakomybės jausmą.

Ir kaip tik šį tikslą sau ir išsikėliau – bandyti padrąsinti Prancūziją ir prancūzus keistis ir plėtotis toliau. Tačiau tai paversti tikrove galima tik kolektyviai, tik darbuojantis vienam su kitu.

Reikia sujungti jėgas visų tų, kurie nori žengti kartu. Tai galioja, beje, ir visai Europai“, – teigė E. Macronas.

Žurnalo klausiamas dėl savo penkis mėnesius trukusio gyvenimo Eliziejaus rūmuose, E. Macronas kalbėjo taip:

„Mėginu laikytis tam tikrų taisyklių. Niekas neturėtų čia tapti įpročiu, nes rutina veda prie klaidinančio jausmo, kad dabar jau esi saugus. Pradedi nebematyti tam tikrų dalykų ir nebesusitelki į tai, kas išties svarbu.

Tik netikrumas ir kaita daro tave budrų. Ši vieta ir mano pareigos padeda man išvengti įpročių. Prancūzijos prezidento pareigos turi didžiulę simbolinę vertę – jų negalima lyginti su ministro pirmininko ar kito vyriausybės nario funkcijomis.

Visa, ką darai, ką sakai – bet taip pat ir tai, ko nesakai – staiga įgyja reikšmę. [...] Eliziejaus rūmai kupini istorijos. Imperatoriai Napoleonas I ir Napoleonas III čia praleido laiko. Ketvirtojoje Respublikoje tai buvo galių neturinčio prezidento rūmai.

Tik Penktojoje Respublikoje Charles`as de Gaulle`is į juos sugrįžo. Tai vieta, kur valdžia paliko žymę per visus šimtmečius nuo pat revoliucijos. Tada ir tampi jos dalimi ir istoriją tęsi. [...]

Bet tai nedusina, nes šiuos rūmus gali palikti, kada tik nori. Aš išeinu iš jų ir sakau bei darau, ką noriu, net jeigu kai kuriuos žmones tai šokiruoja.

Žinoma, gali leisti, kad visa pompastika čia tave uždusins. Bet jei nusprendi tam pasipriešinti, tai uždusintas nebūsi“.

Žurnalui „Spiegel“ pastebėjus, jog „atrodo, kad Jūsų pirmtakams tai ne visada pavykdavo“, E. Macronas atsakė štai kaip:

„Aišku tai, kad buvimas prezidentu reiškia, jog tau kaip individui nekaltumas baigiasi. Kai esi prezidentu, niekas nebėra nekalta. Ir tai tavo gyvenimą pakeičia dramatiškai. 

Paprastai kiekvienas žmogus gali sau leisti prabangą daryti prasmės neturinčius dalykus. Normaliai žmonės kažką veikia, nesvarbu ką, ir niekam tai nerūpi. Tačiau, kai esi prezidentu, viskas turi reikšmę, mažų mažiausia kitiems.

Viskas yra svarbu ir gali turėti netgi giliai siekiančių pasekmių. Tai kartais trikdo, taip, bet visko nesužlugdo. Anaiptol“.

„Ar manote, kad tą patį jaučia ir Angela Merkel?“ – paklausė vokiečių žurnalas „Spiegel“.

„Vokietija nuo Prancūzijos skiriasi“, – atsakė E. Macronas. „Jūs protestantiškesni, o tai sąlygoja reikšmingą skirtumą. Per Bažnyčią, per Romos katalikybę, Prancūzijos visuomenė buvo struktūruota vertikaliai, nuo viršūnės ligi apačios.

Esu įsitikinęs, jog tai galioja iki mūsų dienų. Kai ką tai gali šokiruoti, bet, neišsigąskite, aš nelaikau savęs karaliumi. Vis dėlto, patinka jums tai ar ne, Prancūzijos istorija Europoje yra unikali.

Trumpai drūtai tariant, Prancūzija – karalžudžių monarchistų šalis. Paradoksas – prancūzai nori išrinkti karalių, bet jie taip pat nori turėti galimybę jį bet kada nuversti iš sosto.

Prezidento postas, tai ne normalios pareigos – tą reikia suprasti jas priėmus. Turi būti pasiruošęs priekaištams, užgauliojimams, patyčioms – toks jau prancūzų būdas. Ir kaip prezidentas negali trokšti būti mylimas. O tai, žinoma, sunku, nes kiekvienas nori būti mylimas.

Tačiau galų gale tai nesvarbu. Kas svarbu, tai tarnauti tėvynei ir stumti ją į priekį. [...]  Man prezidento postas nėra visų pirma politinis ar techninis. Jis greičiau simbolinis.

Mums reikia išvystyti tam tikrą politinį didvyriškumą. Turiu minty ne tai, norą vaidinti herojų. Tačiau mums reikia būti pasiruošusiems vėl kurti didžiuosius pasakojimus. Manau, kad postmodernizmas – pats blogiausias dalykas, galėjęs ištikti mūsų demokratiją.

Idėja, kad reikia dekonstruoti ir sunaikinti visus didžiuosius naratyvus, nėra gera. Nuo to laiko, kai ji įsigalėjo, ištirpo pasitikėjimas viskuo ir visais. [...] O mums didžiojo naratyvo labai reikia!  

Kodėl mūsų jaunimo dalis taip susižavėjusi kraštutinumais, pvz., džihadizmu? Ir kodėl modernios demokratijos taip neleidžia savo piliečiams svajoti? Kodėl negalėtų būti tokio dalyko kaip demokratinis heroizmas?

Gal tai ir yra mūsų užduotis – atrasti iš naujo kažką tokio mums bendro XXI amžiui“, – svarstė E. Macronas. [...] – Nuo 2005-ųjų, kai prancūzai ir olandai pasakė „ne“ dėl konstitucijos Europai, niekas nesukūrė gero projekto Europos Sąjungai. To nepadarė ir Prancūzija.

Jeigu ir būta idėjų, tai jas pateikė Wolfgangas Schäuble ir Joschka Fischeris, bet šias vokiečių idėjas Prancūzija tiesiog sutraiškė. Tam ir noriu padaryti galą. Čia gal seku F. Mitterando pėdomis, kuris tikrai norėjo Europai duoti formą. [...]

Aš siūlau naują pradžią, ne tokią, kurioje pirmiausia būtų iki begalybės diskutuojama apie instrumentus, kurių reikės, bet tokią, kurioje kalbama apie tai, kas plaukia iš tikslų, kuriuos norime pasiekti. 

O ką norime pasiekti? Kaip Europa turėtų atrodyti? Noriu, – dėstė E. Macronas, – atnaujinti Europos svajonę ir pažadinti ambicijas tokią svajonę paversti realybe.

Man Europą sudaro trys dalykai: suverenumas, vienybė, demokratija. Tik jeigu nuo šių tikslų nenuleisime akių ir jų sieksime drauge bendromis jėgomis, galėsime ištesėti savo pažadą ir garantuoti ilgalaikę taiką, gerovę, laisvę.

Baikime šį Europos pilietinį karą, kurio nenorime pripažinti, ir liaukimės nuolatos kamavęsi dėl to: ar mes kažkuriuo atžvilgiu geresni už savo kaimynus ar blogesni?

Turime būti atviri naujiems dalykams, įskaitant tuos, kurie ligi šiol buvo laikomi tabu. Prancūzija vis dar teigia, jog sutarčių negalima pakeisti, o Vokietija nenori jokių finansinių perskirstymų. Privalome kaip tik šiuos senojo mąstymo pavyzdžius palikti praeityje“.

Toliau E. Macronas tikino, kad „Europa turi virsti erdve, kuri mus saugo ir padeda pasaulyje išgyventi. Europietiškoji vertybių bendrija – unikali. Ji jungia demokratiją su rinkos ekonomika, individualias laisves su socialiniu teisingumu. [...]

Iššūkių daugybė, o tokie klausimai kaip migracija ar terorizmas svarbūs mums visiems. Bet ir persiorientavimas į atsinaujinančius energetikos šaltinius turi būti planuojamas kartu. O kur dar skaitmenizacija ir su tuo susijusi socialinė kaita?

Mums gali sektis visuose šiuose frontuose, tik jeigu priekin judėsime kartu“.

Mykolo Drungos spaudos apžvalga skambėjo per LRT RADIJĄ.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...