captcha

Jūsų klausimas priimtas

L. Klimka. Apie lietuvybės karį F. Janušį

Prieš 150 metų spalio 22 d. (sen. stil. spalio 10 d.) Jogvilių kaime Vaitkuškio valsčiuje (dabart. Ukmergės rajone) gimė Feliksas Janušis – gydytojas, kultūros veikėjas, literatas, pirmųjų mokslo žiniasklaidos straipsnių ir knygelių autorius. Vidurinį mokslą baigęs Kaune, mediciną studijavo Peterburgo akademijoje ir Maskvos universitete. Ten aktyviai įsijungė į mūsų tautinio atgimimo sąjūdį. Buvo slaptosios lietuvių studentų draugijos narys, metus rinktas ir jos pirmininku. Platino tarp jaunimo draudžiamą spaudą, pats rašė P. Jogviliečio, Miškinio ir kt. slapyvardžiais straipsnius į lietuviškąją periodiką – leidinius, spausdinamus Mažojoje Lietuvoje ir Amerikoje: „Varpą“, „Ūkininką“, „Apšvietą“, „Garsą“, „Naująją Gadynę“, „Vienybę Lietuvninkų“, „Vilniaus žinias“ ir kt. 
Š. Mažeikos (DELFI.lt) nuotr.
Š. Mažeikos (DELFI.lt) nuotr.

Atostogų metu tėviškėje rinkdavo liaudies medicinos žinias, kurių dalį 1898 m. paskelbė Jonas Basanavičius leidinyje „Medega mūsų tautiškai vaistininkystei“. Kartu su Motiejumi Čepu, Kaziu Griniumi, Motiejumi Venslovu F. Janušis parengė „Trumpą senovės lietuvių istoriją“, kuri buvo išleista Tilžėje 1892 m. Rusų žandarų mulkinimui knygelės viršelyje buvo nurodyta, kad ji išspausdinta J. Zavadskio Vilniuje dar prieš spaudos lotyniškais rašmenimis uždraudimą, 1864 m. Tokie knygnešių epochos leidiniai su klaidinančia data ar vieta vadinami kontrafakciniais. 

Šį Lietuvos istorijos pradžiamokslį dar kartą 1908 m. Vilniuje išleido lietuviškasis Šlapelių knygynas. F. Janušis yra ir garsiojo liaudies gydytojo bei botaniko kretingiškio pranciškono Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos (1771–1849) vienas pirmųjų biografų. Taip pat jis išvertė iš lenkų, vokiečių ir rusų kalbų grožinės literatūros klasikos kūrinių, išleido sulietuvintas apysakas „Pavargėlė“ (1893 m.), „Pasaka apie Adomą ir Ievą“ (1894 m.), „Krumplių Jonas“ (1895 m.).

1893 m. baigęs medicinos studijas, F. Janušis grįžo į Lietuvą; iš pradžių dirbo gydytoju Balbieriškyje, vėliau – Kretingoje. Lietuviškos visuomeninės veiklos neapleido, patyrė dėl jos valdžios persekiojimų. Prisidėjęs organizuojant pirmąjį lietuvišką vaidinimą Palangoje (kuris įvyko 1899 m. rugpjūčio 8 d.) buvo teisiamas ir trejiems metams ištremtas į Rusiją, Smolenską. 1904 m. kaip karo gydytojas buvo pasiųstas į Rusijos – Japonijos karo veiksmų zoną.

Pirmojo pasaulinio karo metu F.J anušis dirbo gydytoju Jaroslavlyje, Maskvoje, Tartu. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, gydytojas grįžo į Kretingą, ten rūpinosi apskrities ligoninės steigimu, buvo paskirtas jos pirmuoju vedėju. Savo profesines pareigas vykdydavo nepriekaištingai; pelnė didelį žmonių pasitikėjimą ir pagarbą. Nesulaukė F. Janušis garbaus amžiaus, – užsikrėtęs ligoninėje šiltine, mirė 1920 m. sausio 31 d.,; palaidotas Kretingos II kapinėse. Nekrologą jam parašė Kazys Grinius, studijų metų bičiulis, būsimasis Lietuvos prezidentas, pavadinęs velionį „varpininku“. F. Janušio atžala – dukra Liūnė Janušytė (1909–1960) tapo žymia lietuvių rašytoja, satyrike, naujosios bangos lietuvių literatūroje lydere.

Įdomu pažymėti, kad gydytojas F. Janušis yra ir pirmojo lietuviško leidinėlio apie astronomiją autorius. Tai žurnalo „Ūkininkas“ 1893 m. priedas Nr. 11, pavadintas „Apie dangų: Saulė, Mėnuo, Žvaigždės, Plianetos ir Kometos“. Spaudinys turi 16 puslapių, jo tiražas – 1000 egzempliorių. Dalis tiražo buvo išspausdinta kontrafakciškai, nurodant leidėju J. Zavadskį Vilniuje ir 1864-sius metus. Tekste populiariai pateikiama žinių apie pagrindinius dangaus šviesulius. Iš pradžių pasakojama, kaip jie atrodo žmonėms, tada seka mokslo žodis. Kalba – kasdieniška, paprasta, bet ganėtinai vaizdinga. Štai kaip pradedamas skyrelis apie saulę: „Žmonėms rodosi, kad saulė kaip koks ratas rieda arba čiaužia sau per dangų, o dangus, kaip kokia marška, tiesiasi aukštai virš žemės...“ Kad žinios būtų įsimintinesnės, knygelėje kalbama palyginimais. Pavyzdžiui, sakoma, jeigu Žemę būtų galima apvažiuoti per mėnesį, tai tuo pačiu greičiu Saulę – tik per devynerius metus, o nuvažiuoti jas skiriantį atstumą prireiktų 300-ų metų.

Atskiruose skyriuose pasakojama apie Mėnulį, jo atmainas, taip pat apie planetas. O kometas knygelėje  pavadinus „drimbančiomis žvaigždėmis“, vėlgi grįžtama prie liaudiškų įvaizdžių. Autoriaus žodžiais, „Retkarčiais ant dangaus atsiranda savotiškai šviečią daiktai, mūsų žmonių vadinami šluotomis, rykštėmis ir kitaip. Mokyti vyrai juos vadina kometomis. Retai atsirasdamos ir navatnai išrodydamos kometos seniau labai gąsdindavo žmones. Žmonės mislydavo, kad joms ant dangaus atsiradus, būtinai turės būti didelės baisybės, kaip tai: visuotinas badas, didelės karės, baisios ligos ir t. t., bet paskui žmonės patyrė, kad visiškai nekaltai ant kometų užsikliapodavo, nes joms nerūpi, kas ant žemės dėstis – jos turi gana darbo su saule: jos turi suktis aplink jąją didesniais ratais, nekaip planetos. Ilgumas reikalingo laiko apsisukti kometoms vieną kartą aplink saulę nelygus: vienoms gana kelerių metų, kitoms reikia kelių tūkstančių metų ...“

Šis kuklus F. Janušio leidinėlis pratęsė gamtos mokslų lietuviškąją žiniasklaidą, pradėtą Lauryno Ivinskio ir Erdmono Šesnako kalendoriuose. Svarbus tai buvo darbas, skatinantis tautos siekį šviesos, mokslo žinių, o kartu ugdantis ir tautinę tapatybę. Žavi pirmosios mūsų lietuviškosios inteligentų kartos supratimas, kad kiekvienas jų turi atlikti pareigą tautai ne tik profesine prasme, bet ir kur kas plačiau – visokeriopai diegiant kultūrą ir švietimą. Reikėjo žadinti istorinę atmintį – rašydavo Lietuvos istoriją, reikėjo stiprinti tautos ryžtą nepriklausomybei – pasakodavo apie Didžiąją prancūzų revoliuciją, reikėjo skatinti žmonių savišvietą – imdavosi įdomių skaitinių vertimų ir mokslo pradmenų rašinių. Tikri tarnystės tautai riteriai...

Kretingoje F. Janušio atminimas saugomas ir kaip gydytojo, ir kaip kultūros veikėjo. Prie jo šeimos pasistatydinto raudonplyčio namo Kęstučio g. 14 pritvirtinta memorialinė lenta. Tik tenka apgailestauti, kad kapas neturi įrašo, kokia iškili asmenybė ilsisi po šiuo kauburėliu...  Felikso Janušio asmenybė, – tai pilietiškumo, inteligento pareigos tautai supratimo, nuoširdaus darbo lietuvių švietimo ir kultūros sklaidos baruose pavyzdys.

Liberto Klimkos pasakojimas skambėjo per LRT RADIJĄ.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...