captcha

Jūsų klausimas priimtas

V. Savukynas. Ar dabartiniai keturiasdešimtmečiai pasmerkti būsimam skurdui?

Lietuvos banko vadovas Vitas Vasiliauskas susirūpino dėl pajamų nelygybės, jis pastebėjo, kad 2012 metais 20 proc. pačių turtingiausių ir 20 proc. pačių skurdžiausių žmonių pajamų lygis skyrėsi penkis kartus, o pernai tas skirtumas išaugo iki septynių kartų.
Vytenio Radžiūno (LRT) nuotr.
Vytenio Radžiūno (LRT) nuotr.

Tai neramina, tačiau pasižiūrėkime atidžiau į šią pajamų nelygybę. Remsiuosi atliktu Vilniaus universiteto mokslininkų tyrimu „Pajamų pasiskirstymo veiksniai: darbas, kapitalas ir gerovės valstybė“. Ir štai ką jis parodė. Namų ūkių lygmenyje pajamų nelygybė iki socialinių išmokų Lietuvoje yra panaši kaip dažno kairuolio mėgstamose Skandinavijos šalyse – Švedijoje ir Danijoje.

Vadinasi, tarp dirbančių žmonių pajamų skirtumai yra panašūs į tas šalis, kur ypatingai orientuojamasi į lygybę. Šiame lygmenyje jau nebėra ko lyginti, nebent mes norėtume vėl įvesti sovietinę sistemą. Kuo tai baigėsi, visi žinome.

Tačiau kur atsiranda ta akis badanti nelygybė? Ogi kai pradedame skaičiuoti pensininkus ir tuos, kurie gauna įvairias socialines išmokas. Pradėkime nuo pastarųjų. Akivaizdu, kad turi būti solidarumas, turi būti užtikrintas orumas žmonėms su negalia ar tiems, kuriems tam tikru laikotarpiu susiklostė ypatingai nesėkmingas periodas. Tačiau visi žino, kad dalis socialinių išmokų gavėjų mokesčių mokėtojų pinigų laukia tam, kad galėtų nusipirkti alkoholio. Kiekvieno mėnesio 10 diena yra puikiai žinoma ambulatorijose dirbantiems gydytojams bei policininkams. Taigi dalis žmonių tiesiog parazituoja mokesčių mokėtojų sąskaita. Tai nereiškia, kad juos reikia „nurašyti“. Tai reiškia, kad socialinė pagalba Lietuvoje labai sunkiai veikia.

Tačiau didžioji problema yra mažos pensijos. Štai kas sudaro tą didžiulį pajamų skirtumą. Pensininkai, jei jie neturi sukaupę turto, yra toli už skurdo ribos. Žvelgiant tik į skaičius, turėtų iškilti klausimas: o kaip jie išgyvena?

Dalis tiesiog tyliai kenčia, vieni dar kaime pasisodina daržus, kiti susiranda kokį nors papildomą uždarbį. Aišku, galima spėti, kad daugumą pensininkų remia vaikai: duodami savo tėvams pinigų, nupirkdami maisto produktų ir kitaip padėdami. Kitaip tariant, antrą, o gal net žymiai didesnę pensijos dalį sumoka jų vaikai. Taip, vaikai privalo rūpintis savo tėvais, tačiau tikriausiai reikėtų paklausti: o kas negerai perskirstant lėšas, kad vaikai turi ne tik mokėti pensijas per „Sodros“ mokestį, bet taip pat dar ir iš savo pajamų, nuo kurių ir taip yra nuskaičiuoti visi įmanomi mokesčiai.

Čia atsiveria dar viena užslėpta būsima socialinė problema. Kadangi visuomenė senėja, o Lietuvos demografinė padėtis yra liūdna, dabartiniai keturiasdešimtmečiai – tie patys, kurie šiandien išlaiko savo tėvus – negali tikėtis didesnių pensijų nei jų tėvai. Vadinasi, jie skurs tikriausiai dar labiau nei dabar skursta jų tėvai. Ir jie negali tikėtis sukaupti turto, kuris padėtų jiems oriai išgyventi po 20 ar 25 metų. Jie privalo išmokėti paskolas už būstą, išauginti vaikus, išlaikyti savo senus tėvus. Kur galima atidėti taupymui? Pagal dabartinę politiką Lietuva yra užprogramuota didžiulei pajamų nelygybei ateityje. Tačiau kur tie politikai, kurie apie tai pagalvoja?

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...