captcha

Jūsų klausimas priimtas

Justinas Dementavičius. Sąjūdžio stebuklas

Kalbėti istoriku apsimetančiam politologui, ir dar tokiam, kuris Sąjūdžio metu geriausiu atveju galėjo steigti iniciatyvinę grupę vaikų darželyje, be galo sunku. Sunku, nes įgarsinu kartą, į kurią veikiau žiūrima tik kaip į laisvės vaikus, bet ne į laisvę atkūrusius. Kiek tokie gali atsiminti ir suprasti?
BFL nuotr.
BFL nuotr.

Kalbėti istoriku apsimetančiam politologui, ir dar tokiam, kuris Sąjūdžio metu geriausiu atveju galėjo steigti iniciatyvinę grupę vaikų darželyje, be galo sunku. Sunku, nes įgarsinu kartą, į kurią veikiau žiūrima tik kaip į laisvės vaikus, bet ne į laisvę atkūrusius. Kiek tokie gali atsiminti ir suprasti? 

Ir iš tiesų mano asmeninė Sąjūdžio atmintis yra ne tiek kovos atmintis, visuomenės kaitos atmintis, kiek vaikiško džiaugsmo ir kartais vaikiškos baimės atmintis. Sąsiuvinių, ant kurių vietoj Lenino galvos atsirado Kudirkos ar Maironio veidai, atmintis. Geriausiu atveju pirmųjų važiavimo su tėvais į kažkur atmintis. Tik vėliau tau primenama, kad tai buvo Baltijos kelias, tai buvo bandymas apkabinti Baltiją, bet vis tiek labiau atsimenama tądien netyčia padaryta avarija, po kurios, o mažas stebukle, niekas nepyko ir neliūdėjo. 

Galbūt iš šio bandymo suprasti, kas vyko tada, atsirado poreikis kurti dirbtines žinojimo ir atminties vietas, pasitelkti politologinius ar istorinius metodus bei kalbėjimo būdus. Bet tai ir vėl be galo sunku. Sunku nes dabar nuo Sąjūdžio pajautos tampi atskirtas ne laiko, bet supratimo. Sąjūdis žinomas skirtingai ir šis žinojimas dažniausiai išreiškiamas toli gražu ne moksliniu žodynu. Turiu pripažinti, kad bandydamas sužinoti ir suprasti neretai pasijusdavau nepilnavertišku. Turbūt daug ko nenustebinsiu, kad žinantieji ir dalyvavę nuolat nuoširdžiai pasako: „Tai buvo stebuklas.“ Sakoma, kad ore kažkas tvyrojo ir viskas galiausiai išsiveržė nevaldomu laisvės troškimu. Dalyvavę visame Sąjūdžio raidos procese, iniciatyvinės grupės nariai aiškiai mato asmeninių pastangų svarbą stebuklui įvykti. Kiekvienas turėjo daryti savo mažą sprendimą, kuris tapo didelių pokyčių dalimi: išdrįsti nueiti į steigiamąjį susirinkimą, dalyvauti mitinge, dainuoti laisvės dainas, rašyti režimą kritikuojančius straipsnius. Bet net ir tuomet, 1988 birželį, toli gražu ne visi tikėjo, kad nepriklausomybę galima pasiekti. Argi tai ne stebuklas, kad nepriklausomybė visgi buvo atkurta ir dar taip greitai? – klausia jie. 

Bet mokslininkas įtarus. Jis netiki stebuklais ir visagaliu žmogumi. Jis ieško, kokie krantai apibrėžė tą laisvės upę; kas lėmė, kad ji gali laisvai tekėti; kaip ji keitė Lietuvos politinio ir visuomeninio gyvenimo peizažą; kas sugebėjo joje plaukti ir kas skendo. Prisipažinsiu, kiekvieną kartą žiūrint į Sąjūdį siekiu neįmanomo – atkartoti ir patirti viską taip, kaip buvo patirta tuomet. Ir kiekvieną kartą suvokiu, kad kontempliuojantis, apmąstantis žmogus niekada nesukurs tiek, kiek veikiantis ar net tiesiog išgyvenantis žmogus. Šis prakeiksmas nuolat persekioja kalbančius su sąjūdiečiais: „Jūs, mokslininkai, vargiai tai suprasite“, – sako jie. Iš tiesų humanitaras ar socialas yra tas, kuris tik nuolat stengiasi suprasti. Dažniausiai ne pilnai. Dažniausiai tik iš faktų atplaišų sudėdamas ne visada gražią mozaiką. Bet visada tikėdamas, kad tai, kas buvo, yra verta išsaugojimo. Tik apmąstantis gali paaiškinti, kiek daug padarė veikiantis. Būtent dėl to socialiniams ir humanitariniams mokslams gyvybiškai reikia pasaulį keičiančių herojų: tik taip jie gali išvysti tikrai herojiškus veiksmus ir sukurti herojiškus pasakojimus. 

Viena Sąjūdžio herojiškos mozaikos dalelė, vienas pasakojimas, kurį išvydau ir kurį noriu papasakoti yra inspiruotas amžintąjį atilsį Marcelijaus Martinaičio. Jis pasakė, kad Sąjūdis pripratino žmones prie naujų žodžių ir grąžino seniesiems tikrąsias jų reikšmes. Tai buvo tokie žodžiai kaip „Lietuva“, „Laisvė“, „Suverenumas“, „Valstybė“, „Demokratija“, „Sąžinė“, „Atsakomybė“, „Drąsa“. Dar daugelis kitų. Bet greta jų išryškėjo visa jų grupė, kuri parodė, kad čia, Lietuvoje, kažkas stipriai pasikeitė. Čia, Lietuvoje, žmonės pradėjo mąstyti kitaip, save ir kitus suvokti kitaip, siekti kitko. Tai yra paprasčiausi kreipiniai. 

Nesunku pamatyti, kad iki tol gyventa sovietinių draugų pasaulyje. Nuobodybės ir netikrumo pasaulyje. Šūksnis „draugai“ skambėdavo skaitant formalias ataskaitas, lyg bandant išbudinti posėdyje miegančius kolegas ir kartu migdant bet kokį veiklų budrumą: „Na ir kas, kad meluojam; na ir kas, kad gyvenam blogai, juk tarp draugų galima susitarti“ – lipšniai klausia sovietinis tovarščius. Tokia draugystė toli gražu ne intymus, asmeninis santykis. Perkelta į viešą politinį kalbėjimą draugo sąvoka nesukuria daugiau artimumo ir draugiškumo. Ja kreipiamasi į beveidę masę, kurioje niekas iš tiesų negali pasakyti „aš esu kitoks“. Kažkas iš sovietinių klasikų rašė, kad valstiečiui, kuris į jį kreipėsi „pone“, įsitikinęs komunistas atsakė: „Pas mus nebėra ponų, yra tik draugai.“ Vėlyvasis sovietmetis, kai vieni draugai tapo gerokai lygesniais už kitus, tik dar labiau išryškina, koks didelis atstumas buvo tarp žodžio ir sovietinės tikrovės. 

1988 metais į šią pseudointymumo erdvę įsiveržia nauji žodžiai, kurie išreiškia iš esmės naują lietuviško politinio subjekto supratimą, akcentuoja naujas problemas ir byloja apie naują savivoką. Tuomet vėl atsiranda kreipinys „piliečiai“. Būtent taip pradedamas bene garsiausias Sąjūdžio mitingas, 1988 rugpjūčio 23 dieną Vingio parke. Piliečiai, rodos, gana neutralus terminas, potencialiai apimantis visus Sovietų Sąjungos gyventojus. Bet vartojant būtent šią teisinę sąvoką, atliepiančią dar tarpukario legalistų svarstymus, ja primenamos kiekvieno žmogaus teisės ir kviečiama prisiimti pareigas – visi buvo padaryti lygiais savo atsakomybe. Kiekvienas sąjungos gyventojas, nepaisant jo tautybės ir įsitikinimų, galėjo prisidėti prie istorinės tiesos atstatymo ir demokratinės politinės tvarkos kūrimo. Tik vėliau aštriai iškilo klausimas: ar plačiosios sovietų sąjungos piliečiams rūpi Lietuvos gyventojų istorinė patirtis ir viltys? Ar administraciškai kitokia Lietuvos Respublika neturėtų turėti savo piliečių?

Tuomet iškyla kreipinys „tautiečiai“. Kur kas siauresnis ir konkretesnis terminas, kalbantis apie lietuvius kaip etninę tautą, turinčią savo kalbą, tradicijas ir istorinę patirtį. Būtent tautinis švietimas ir kultūra tapo reformos klausimais, kurie leido judinti sovietinės tvarkos pamatus, tiesiogiai nesikviešiant į faktinį partijos suverenumą. „Anties“ išdainuotas kvietimas būti „nacionalistais“ dabar skambėtų provokatyviai, tačiau tuomet net labiausiai prosovietinių Sąjūdžio dalyvių buvo suprantamas kaip tikrojo tarptautiškumo pamatas – norint kad būtų tautų bendradarbiavimas, tautas reikia pripažinti ir jas puoselėti. Tik atsiradus Lietuvos nepriklausomybės vizijai, kurios pamatu turėjo tapti tauta, atsirado išlyga, kad visos tautos, kaip sakė Sigitas Geda, „lietuviai ir kitos išdidžios tautos“, valstybėje tampa pilietinėmis. 

Tai dar ne viskas. Tuomet grįžta broliai ir seserys – bažnyčia tampa laisva skleisti savo meilės teologiją. Tuomet politiškai turi galimybių veikti vietinės miestų, miestelių ir kaimų bendruomenės, kurdamos savo politines praktikas ir unikalią istorinę atmintį. Bet yra dar vienas kreipinys, kuris reikšmingiausias šiandien ir dabar. Žodis, pirmą kartą ištartas tada, užmirštas ir vėl gaivinamas šiandien. Tai žodis, kuriame tilpo kitokio gyvenimo viltis ir atsakomybė prieš kuriamą gyvenimą. Šis kreipinys – „sąjūdiečiai“. Ir šis žodis padeda išreikšti viską, ką iš tiesų norėjau pasakyti per man skirtą laiką: „Ačiū jums, sąjūdiečiai.“ 

Kalba sakyta Seimo iškilmingame minėjime, skirtame Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio dvidešimtpenkmečiui.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...