captcha

Jūsų klausimas priimtas

M. Drunga. Ispanijos ir Katalonijos vadovų klaidos

Dar prieš bandymus praėjusį sekmadienį trūks plyš tikrove paversti Katalonijos referendumą daugelis žinovų, įskaitant, pvz., Vokietijos radijo „Deutschlandfunk“ kalbinamą politologą Emanuelį Richterį, laikėsi nuomonės, kad „referendumas vienareikšmiškai nelegalus“.
V. Radžiūno (LRT) nuotr.
V. Radžiūno (LRT) nuotr.

Nors, viena vertus, egzistuoja tautų teisė laisvai apsispręsti – tuo atžvilgiu, kad „jeigu tauta kenčia priespaudą, jai turi būti suteikiama laisvė“, tačiau „antra vertus, yra ir valstybių stabilumo principas – kaip tik juo vadovaujasi Madridas“.

Jau 2010 m. Ispanijos konstitucinis teismas nusprendė, kad toks referendumas nesuderinamas su Ispanijos konstitucija, kuri „skelbia, kad privalu išsaugoti neišardomą ispanų valstybės vienybę“.

Be to, tokio referendumo įgyvendinimas sudėtingas ir dėl to, jog nėra jokių formalių rėmų, kuriuose nustatytos tikslios jo sąlygos. Pvz., neišaiškinta, koks turi būti mažiausias dalyvaujančiųjų skaičius, kad referendumas būtų laikomas įvykusiu.

Ir dar – toli gražu ne visi katalonai šiam referendumui pritaria. „Tą matėme paskutinėmis dienomis ir valandomis. Yra begalės katalonų, kurie dėl Ispanijos vienybės eina į gatves ir sako: šio referendumo nerenkime, nes jis nelegalus ir neturi jokios prasmės ir kadangi visiškai neaišku, prie ko jis ves ir kokios būtų vadinamojo sėkmingo referendumo pasekmės“, – kalbėjo Vokietijos radijui „Deutschlandfunk“ politologas E. Richteris.

Madride gyvenantis žurnalistas Hans-Günteris Kellneris irgi teigė, jog reikia „aiškiai pasakyti: kokie atgrasūs bebūtų policijos elgesio vaizdai – ne, katalonai nėra priespaudą kenčianti tauta. Regiono autonominės valdžios kompetencijos labai plačios, katalonų kalba visur tame krašte girdėti, ji aktyviai puoselėjama, o laikraščiai, knygos, kinas, teatras katalonų kalba netgi dotuojami.

Ko katalonai vis dėlto neturi, tai teisės į savo pačių valstybę. (Nuo savęs pridursiu: jų pačių valstybė ir yra Ispanija, tuo tarpu Katalonija – ne valstybė, tik kraštas, tos valstybės regionas.)

Ispanijos konstitucija šiuo klausimu lygiai aiški, kaip ir Vokietijos pagrindinis įstatymas. Kaip Vokietijoje visa valdžia kyla iš vokiečių tautos, taigi iš visos tautos, o ne tik iš jos dalies, taip ir Ispanijoje: visa ispanų tauta yra vienintelis suverenas, o katalonai yra tik dalis tos tautos ir to suvereno.

Ispanija nėra imperinė kolonijinė valstybė, kaip katalonų nacionalistai ją vaizduoja vien dėl to, kad šios valstybės konstitucija jiems neleidžia skelbti referendumo dėl Katalonijos nepriklausomybės. Todėl ir šio nelegaliai sumanyto referendumo rezultatai ar rinkėjų jame aktyvumas vaidina tik antraeilį vaidmenį.

Juk kokie bebūtų menamo referendumo rezultatai, iš demokratinės konstitucijos pažeidimo negali gimti jokia nauja valstybė.

Tačiau kaip tik dėl to ir reikia klausti, ar tokio šiurkštaus policijos įsikišimo į balsavimo patalpas išvis reikėjo, ypač atsižvelgiant į tai, kad šitas balsavimas juridiškai nebuvo joks referendumas. 

Policininkai tempė žmones iš balsaviečių, sėdinčiuosius mušė guminėmis lazdomis, naudojo gumines kulkas, o kraujuojančių žmonių vaizdai bematant paplito po internetą.

Už šią konfrontaciją Katalonijoje kaltas ne tik nacionalistinės ekstazės apakintas katalonų autonomijos prezidentas Carlesas Puigdemontas, kuris savo šalininkams užtikrino, nors gerai žinojo, kad taip nėra, kad jie turi nacionalinę apsisprendimo teisę, viršijančią Ispanijos konstituciją,

Tačiau ir Ispanijos ministras pirmininkas Mariano Rajoy užsispyręs priešinosi bet kokiam dialogui. Šita policijos akcija buvo vienintelis jo atsakymas į jau kelerius metus besitęsiančią krizę.

Jo vadovaujama Liaudies partija buvo toji, kuri po savo pralaimėjimo 2004 m. rinkimuose kovoje už rinkėjų balsus ėmė kurstyti ispanišką, antikatalonišką nacionalizmą. Tai ji, kuri prieš naują Katalonijos autonomijos statusą Ispanijoje rinko parašus ir galų gale blokavo laisvų postų konstitucijos teisme užpildymą naujais teisėjais tam, kad neprarastų savo turimos konservatyvių teisėjų daugumos.

Šios konservatyvios sudėties konstitucinis teismas ir buvo tas, kuris 2010 m. pabaigoje panaikino dalį naujojo Katalonijos autonomijos statuso. Tai akibrokštas daugeliui katalonų, kurie nuo tol vis didesniais skaičiais rinkdavosi į manifestacijas už krašto nepriklausomybę.

M. Rajoy šio poslinkio akivaizdoje metų metais tik nurodydavo į teisinę padėtį ir atmesdavo bet kokius tolesnius ar papildomus debatus – ne tik apie Katalonijos nepriklausomybę, bet ir apie galimas alternatyvas, pvz., apie Ispanijos federacinės valstybės naują koncepciją.

Jis nesugebėjo suformuluoti pozityvų politinį projektą, kuris ispanus suvienytų. Pvz., kad ir dėl federacinės valstybės reformos, pagal kurią regionai ne tik aktyviau dalyvautų kurdami bendros valstybės politiką, bet ir prisiimtų dalį atsakomybės už šios bendros valstybės likimą.“

Net ir Madrido kairiųjų dienraštis „Pais“ tikino, kad jau dabar „Katalonija turi autonomijos statusą, kuris gal ne be ydų, tačiau kaip tik dėl savo autonomijos Katalonija sužydėjo – ir tai kartu su Ispanija bei jos sudėtyje.

Politikai, vadovaujami regiono prezidento C. Puigdemonto, siekia totalaus atsiskyrimo, nors tai ir pažeistų konstituciją. Su tokiais pučistais negali būti jokio dialogo, bet jis gali būti su tais, kurie Katalonijai trokšta dar didesnės autonomijos, tačiau tik esamo autonominio statuso pagrindu“.

Pasak Belgrado dienraščio „Politika“, „bandymas referendumą įgyvendinti Ispanijoje sukėlė niekada anksčiau nebuvusį priešiškumą tarp Katalonijos nepriklausomybės šalininkų ir priešininkų, nors abu politiniai blokai egzistuoja jau seniai. Tačiau Katalonijos valdžia savo žodžiais ir veiksmais sukėlė pilietiniam karui prilygstančią atmosferą“.

Šiai Serbijos sostinės laikraščio nuomonei, pagrindinę kaltę dėl kruvinų įvykių priskiriančią katalonų vadovams, pritarė ir daugelis kitų Europos laikraščių.

Tačiau priešingam požiūriui, kuriam irgi pritarė daugelis kitų laikraščių, atstovavo Vengrijos sostinės dienraštis „Magyar Idök“. Jo žodžiais, „katalonai, siekdami nepriklausomybės, yra teisūs. Matyt, kad ta politinė struktūra, kuri ligi šiol jiems primesta, nėra ta, kurios jiems reikia.

Dabar Ispanijos vyriausybė turi saugotis, kad nepridarytų nepataisomų klaidų“.

Kita vertus, Turkijos dienraščiui „Karar“ visiškai „aišku, jog nepriklausoma Katalonija jokiu būdu negalėtų likti Europos Sąjungoje. Juk tokiu atveju ir baskai pareikš norą Europos Sąjungon įstoti. Arba jį pareikš ir mažumos kituose Europos regionuose.

O jeigu toks poslinkis prasidėtų, jo nebūtų įmanoma sustabdyti –  ir pasekmės būtų siaubingos“.

Šiai nuomonei, kad katalonų pavyzdžiu paseks ir kitos mažumos, o tai sukels didelių problemų, pritarė ir daugelis kitų laikraščių.

Užsienio spaudos apžvalgą baigsiu tokia citata iš Barselonos laikraščio „Periodico de Catalunya“: „regiono prezidentas C. Puigdemontas padarė klaidą. Po policijos įsikišimo ir veiksmų Katalonijos visuomenę ištiko šokas, ir niekas dabar negali rinkėjų aktyvumo per referendumą ar jo rezultatą panaudoti kaip demokratinį argumentą.

O vis dėlto regiono vyriausybė vienašališkai paskelbė pradėsianti nepriklausomybės paskelbimo procesą. Ant C. Puigdemonto pečių krenta didelė dalis atsakomybės, ir jis jokiu būdu negali dabar sakyti, kad jis esąs visų katalonų prezidentas.

Spalio pirmoji buvo niekšybės ir konfrontacijos diena – konfrontacijos tarp piliečių, kurie tenorėjo balsuoti, ir policininkų, kurie naudojo prievartą prieš daugumoje atvejų taikią minią.“

Mykolo Drungos užsienio spaudos apžvalga skambėjo per LRT RADIJĄ.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...