captcha

Jūsų klausimas priimtas

Vladimiras Laučius. Kuris iš tiesų įsiaudrinęs – autorius ar skaitytojas?

Kai kurie populiariosios žiniasklaidos straipsnių skaitytojai kartais keistai įsivaizduoja autorių tikslus ir net manosi žiną, ką ir kodėl teksto autorius jaučia, kokie jo „slapti motyvai“ ir pan.
Vytenio Radžiūno (LRT.lt) nuotr.
Vytenio Radžiūno (LRT.lt) nuotr.

Kai kurie populiariosios žiniasklaidos straipsnių skaitytojai kartais keistai įsivaizduoja autorių tikslus ir net manosi žiną, ką ir kodėl teksto autorius jaučia, kokie jo „slapti motyvai“ ir pan.

Nė neverta kalbėti apie tuos klinikinius atvejus, kai tekstas apšaukiamas „nupirktu“, o jo autorius – „tarnaujančiu“ kažin kokiam šeimininkui. Tai jau pilnaties poveikio problema. Tačiau yra ir kitas dažnas reiškinys: daug kam, paskaičius straipsnį, dingojasi, kad jo autorius galvoja ir rašo tai, ką jaučia, o ne atvirkščiai. Taip atsiranda įsivaizdavimas, esą rašantysis „pyksta“, „puola“ ar kaip nors kitaip lieja savo jausmus, viso labo parinkdamas jiems mintis ir žodžius.

Retorikos paskirtis

Žinoma, pasitaiko, kad autorius parašo jausmingai, tai ką nors supeikdamas, tai pagirdamas, tai tiesiog pasidalydamas išgyvenimais. Tačiau daugelis rašančių žmonių puikiai skiria mintį ir argumentą nuo raiškos būdo, kuriuo ta mintis viso labo nuspalvinama – šmaikščiai gardinama, ironiškai aštrinama, patetiškai inkrustuojama.

Kodėl apskritai tai daroma? Todėl, kad komentaras naujienų portale ar laikraštyje nėra sausa mokslo šaka ar naujienų agentūros žinutė. Komentaras ar publicistinis tekstas neapsieina be emocinės paskirties retorikos, kuria siekiama stiprinti reiškiamą nuomonę, poziciją, argumentą. O juk retorika ir nėra bejausmio įtikinėjimo menas. Atvirkščiai: iš esmės ji yra raiški, emocinga iškalba.

 Tuo metu daugelis skaitančiųjų nesuvokia, kad autoriaus tikslas gali būti kaip tik ne lieti nuosavas emocijas, o žadinti skaitytojų jausmus – džiaugsmą, liūdesį, pasipiktinimą, nemesis – idant tekstas būtų išjaučiamas, išgyvenamas, o ne vien įkraunamas it bejausmis failas.

Klasikinis respublikoniškas mąstymas, būdingas Antikai, plaukia iš Graikijos bei senovės Romos politinės praktikos ir yra grindžiamas įsitikinimu, kad išskirtinė žmogaus savybė yra jo gebėjimas reikštis mintis racionaliai argumentuota kalba (logos). Kitaip tariant, žmogų iš gyvūnų išskiria tai, kad jis valdo racionalią kalbą, o ne tik balsą, skirtą jausminei komunikacijai.

Ir Aristoteliui, ir Ciceronui logos yra šis tas daugiau nei elementarus gebėjimas viešai reikšti jausmus bei aistras. Logos įgalina žmogų elgtis ir veikti taip, kaip negali elgtis joks kitas gyvūnas. Žmogus geba suvokti ir perteikti kitiems, argumentuotai dėstydamas mintis, skirtumus tarp to, kas naudinga ir žalinga, teisinga ir neteisinga, gera ir bloga.

Taip, klasikinė tradicija nustato aiškią hierarchiją, pagal kurią filosofija yra aukščiau meno ir politikos, dialektika – aukščiau retorikos, protas – aukščiau vaizduotės ir sentimento, teorija – aukščiau praktikos. Šioms sritims taikomi skirtingi tikslai ir kriterijai. Tačiau tai nereiškia, kad jos yra nesusijusios ir griežtai atskirtos. Antai kai kurie klasikai, sėkmingai sieję respublikonišką politikos praktiką ir teoriją su savo asmeniniais gyvenimais ir karjeromis, buvo didūs retorikos mokytojai: Isokratas, Ksenofontas, Ciceronas.

Deja, šiandien retorikos menas nepagrįstai suvedamas į manipuliacijų technikas, viešuosius ryšius ir dėl to kartais niekinamas viešojoje erdvėje: „Ak, tai tik veidmainystė ir apsimetinėjimas“.

Kaip sako Thomas Pangle‘as, dėl manipuliatorių piktnaudžiavimo „publikos nepasitikėjimas ir cinizmas lengvai pereina į atmetimą bet kokio mėginimo apeliuoti į sentimentą, aistrą, vaizduotę“. Tarp nūdienos intelektualų, anot Pangle‘o, sparčiai plinta apolitiškas reikalavimas transformuoti politinį ir viešą diskursą iki tokio nešališkumo, racionalumo, „sausumo“ bei faktiškumo, kuris apskritai netinka viešajai erdvei. Kas liktų iš viešosios erdvės, jei tas reikalavimas virstų norma?

Masių sukilimas prieš retoriką

Sausumo ir bejausmio faktiškumo reikalaujantis intelektualas šiandien iš dalies užkrėtė savo požiūriu ir mases. Pats būdamas gana audringas ir emocingas, masinis skaitytojas neretai piktinasi ir keikia kaip tik tuos autorius, kurie rašo nemieguistai, gyvai ir nevengia kandumo. Kodėl?

Todėl, kad kai straipsnio autoriaus ir skaitytojo nuomonės nesutampa, pastarasis nusprendžia esąs nešališkas vertintojas, galįs apkaltinti šališkumu tai, ką skaito ir su kuo nesutinka. Esmė ta, kad jį kur kas labiau žeidžia kitokia nuomonė, kai ją sustiprina emociniu atžvilgiu paveiki retorika. Tuomet skaitytojas užsipuola rašantįjį – mat jam dingojasi, kad autorius ne tik išreiškė kitokią poziciją, bet ir užgavo, įskaudino jį, skaitytoją, asmeniškai. Jam tada nebeužtenka pamanyti „nesutinku“: jis puls šaukti „tu – neobjektyvus!“

Šiandien ypač juokinga girdėti net ne intelektualo, o kokio nors masinio anonimo emocijų persunktus piktžodžiavimus apie tai, koks autorius ar laidos dalyvis esąs neobjektyvus ir kalbąs „ne faktų kalba“. Bet šitoks apibendrintas anonimas, paklaustas, iš kur jis ištraukė vertybių ir faktų skirtį, nė nesugebėtų dorai atsakyti į klausimą. Visuomenės gyvenimas, kitaip nei amebų ar dangaus kūnų, grindžiamas ne tik – toli gražu ne tik – „faktais“, juolab – atsietais nuo vertybių.

Sokratas priskiria retorikai ir poeziją, dramaturgiją, nes kilniausiais ir paveikiausiais savo pavidalais menas atlieka pilietinio ugdymo funkciją. Išsilavinimas pilietiškumo dvasia yra klasikinio ugdymo pagrindas. Svarbiausios šio išsilavinimo pakopos – tai įpročių, skonio, norų formavimas: kai vaizduotei pateikiami pagarbos ir sektinų pavyzdžių herojai, objektai; kai suformuojamas bendro likimo pojūtis; kai diegiamas dėkingumas praeičiai, mirusiesiems (apie tai rašiau – VL) ir atsakomybė prieš ateitį; kai atrandami, išmėginami ir pagerbiami bendro svarstymo ir veikimo, lyderystės ir ištikimybės gebėjimai.

Tai viešas pilietinis, moralinis, religinis ugdymas, kurio šerdį Antikos pasaulyje sudarė poezija, muzika, šokis, daina ir pasakojimas, drama ir istorija, galiausiai – tikėjimas valstybės dievais. Tai veikiau širdies, o ne proto gabumų ugdymas.

Aukšto lygio išmokslinimui toks ugdymas, klasikų požiūriu, yra būtinas kaip jo išankstinė sąlyga. Anot Leonido Donskio, „be proto ir jausmo susilydymo į intelektinį, politinį ir moralinį jautrumą, gebantį konstruoti alternatyvas ir kritiškai vaizduoti ar apklausinėti socialinę tikrovę, t.y. moralinės vaizduotės, negimtų teorijos“. Jo žodžiais, „moralinė vaizduotė yra tiltas tarp fakto ir vertybės“, o šie dalykai klasikiniams autoriams, kitaip negu Maxui Weberiui, neatrodė atskirtini ir priešintini.

Visa tai pavaizdžiai nusako daugelio iškilesnių mūsų viešosios erdvės komentatorių tikrąsias intencijas ir suvokimus. Kai politikas ar apžvalgininkas ima kažką murmėti techninio instruktažo kalba, jo mintys paprasčiausiai nepasiekia auditorijos. Kam apskritai viešai rašyti ir kalbėti, jei, užuot žadinęs pritarimo ar prieštaravimo aistrą, kėlęs nebejausmį susidomėjimą, norą ginčytis arba džiaugsmą klausantis bendraminčio, tiesiog migdai nelaimingą skaitytoją ar žiovaujantį žiūrovą? Tik tam, kad įkrautum dar vieną failą į dar vieną diską?

Visa tai anaiptol nereiškia, kad gyvai, nebejausmiai rašantys išsilavinę žmonės patys yra nepaprastai įsiaudrinę. Tad kodėl jų kritikams ar net užtarėjams dažnai susidaro įspūdis, kad būtent autoriai, o ne jų besipiktinantys skaitytojai ir klausytojai, iš tiesų karščiuojasi? Kur glūdi painiavos priežastis? Į šį klausimą, nors ir netiesiogiai, atsako Friedrichas Nietzsche:

„Kvailiu apsimetantis išminčius. Išminčiaus prielankumas žmonėms neretai verčia jį dėtis susijaudinančiu, pykstančiu, besidžiaugiančiu – kad savo tikrosios esybės šaltumu ir racionalumu neįskaudintų aplinkinių“ („Žmogiška, pernelyg žmogiška. Knyga laisviesiems protams“).

Aimanos dėl kritikos aštrumo

Panašiomis aplinkybėmis, kaip ir tos, kurios leidžia kalbėti apie masių sukilimą prieš retoriką, ryškėja perdėtas mūsų viešosios erdvės jautrumas aštresnei kritikai. Tiesa, nežinia, kada tai – tikras, o kada – tik apsimestinis jautrumas. Bet klyksmo ir aimanų dėl esą „per aštrių“ straipsnių ar viešų nuomonių – tikrai daug.

 Kas ir iš kur ištraukė, kad nuomonė, komentaras populiariojoje žiniasklaidoje neturėtų būti aštrus? Jei politika yra idėjų kova ir jai iš prigimties būdingas konfliktas, o komentaras ar nuomonė išreiškia tam tikrą poziciją šiame konflikte, tai rašantysis atsiduria tarsi mūšio lauke, kur nešališkų arbitrų tiesiog nebūna, o vaidinti nešališką arbitrą yra juokinga. Kaip sakoma, à la guerre comme à la guerre. Ir jei šiame idėjų kare kariaujama neaštriai, tai tuomet – kaip ir kuo? Komplimentais? Teisėjo švilpukais?

Skaitant komentarus ar publicistinius straipsnius užsienio spaudoje, nesunku įsitikinti, kad jie būna ne mažiau aštrūs, o kartais ir gerokai aštresni negu tai, kas Lietuvoje vis linksniuojama kaip esą „per kritiška“ ir „per drastiška“. O gal Lietuvoje galioja išskirtinės taisyklės, normos? Jei taip, tai kas ir kada jas nustatė?

Neįtikina ir paplitęs požiūris, kad nevalia aštriai rašyti komentarus politologams, sociologams, kitų mokslo sričių atstovams. Visiška nesąmonė. Antai kad ir britų sociologo Digby Andersono net ne komentarai, o publicistiniai straipsniai būna gerokai kritiškesni ir aštresni nei vidutiniškai visai tai, kas Lietuvoje vadinama „aštria kritika“.

Lietuvos viešojoje erdvėje pasitaiko straipsnių, kuriuos skaitydamas matai „viena vertus“, „antra vertus“, „trečia vertus“, o perskaitęs imi manyti, kad visa tai tik vyniojo į vatą paslaptingą „ketvirta vertus“. Tokiais atvejais autoriaus pozicija – o kartais ir gvildenama problema – būna labai miglota. Ar tokie rašiniai yra kažkuo geresni ir prasmingesni? Ar maskuoti savo požiūrį, vaidinti nešališką arbitrą arba palikti skaitytoją nustebusį ties neatsakytu klausimu, kokią apskritai problemą gvildena autorius, leidžiantis suprasti, kad problema, viena vertus, yra, kita vertus, jos lyg ir nėra, - geriau nei dėstyti mintį atvirai ir kartais – aštriai?

Žinoma, kartais galima rašyti ir taip. Bet jei visi ims rašyti vien taip, atsiras vis daugiau nesivarginančių skaityti. Juk ir socialinė kritika atrodytų, švelniai tariant, keistai, jei būtų nekritiška. Panašiai ir nuomonės, komentarai populiariojoje žiniasklaidoje, priskirtini pažiūrų susikirtimo erdvėms ar tiesiog poleminiam žanrui, taip natūraliai būna aštrūs, kaip medžiai – žaliuoja.

Šaltinis www.delfi.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...