captcha

Jūsų klausimas priimtas

Rimvydas Valatka. Lietuviška pjesė – vėl be pagrindinio herojaus

Lietuva vėl lieka be pagrindinio politinės pjesės herojaus. Vakar po valdančiųjų partijų koalicijos susitikimo premjeras Algirdas Butkevičius patvirtino, kad Birutė Vėsaitė neužsibus ūkio ministrės pareigose. Partija ieško naujo ūkio ministro.
 
V. Radžiūno (LRT.lt) nuotr.
V. Radžiūno (LRT.lt) nuotr.

Lietuva vėl lieka be pagrindinio politinės pjesės herojaus. Vakar po valdančiųjų partijų koalicijos susitikimo premjeras Algirdas Butkevičius patvirtino, kad Birutė Vėsaitė neužsibus ūkio ministrės pareigose. Partija ieško naujo ūkio ministro.

Kol gausi „Facebook“ tyrlaukių kolonija, pusmetį žvengusi iš ūkio ministrės lėtapėdiškumo, padėjusio kurti vis naujas aplikacijas ir performansus, ieško, kuo pakeisti vargšę Birutę, turėtume pasakyti, kad tokio jos finišo buvo galima laukti. Klausimas buvo tik vienas – kada tai įvyks?

Ūkio ministrės pareigos tiesiog nelipo prie B. Vėsaitės, o ji pati – prie Ūkio ministerijos. Ir krito ūkio ministrė ne dėl tos nelaimingos kelionės verslininkų lėktuvu į Astaną ir atgal. Tiksliau kalbant, net jei ji niekur apskritai nebūtų skridusi ar važiavusi, šviežių bulvių ūkio ministrės poste B. Vėsaitė vis tiek nebūtų sulaukusi.

Apie tokius žmones paprastai sakoma, kad jis pats sau yra priešas. Ypač tai gerai pasimato, kai toks žmogus, vaizdžiai kalbant, pramuša lubas ir užima pareigas, kurios jam yra ne pagal jėgas. Ir pridurkime – ne pagal jo protoi formulę.

Lietuvoje tokių pavyzdžių – nors rieškučiomis semk. Kiekviena nauja Vyriausybė atveda mums po du tris tokius bandytojus. Be B.Vėsaitės, šioje Vyriausybėje reikėtų atkreipti dėmesį ir į vidaus reikalų ministrą Dailį Barakauską.

Ir vis dėlto sunku būtų rasti kitą žmogų, kuris taip netiktų ministro pareigoms kaip Birutė Vėsaitė. Tai pasakytina ne tiek apie jos kompetenciją, apie kurią, tiesą sakant, mažai ką galime spręsti, kiek apie įgimtą mąstymo lėtapėdiškumą, įrėmintą tokiais prastais viešaisiais ryšiais, kokie tik gali būti apskritai. O toks sprogstamąją galią turintis derinys socialinių tinklų eroje gali nužudyti net genijų.

Visus tuos penkis mėnesius, praleistus ūkio ministro poste, B.Vėsaitė dėl savo pačios psichofizinių savybių buvo kaip ant delno. Ir kuo ji ilgiau buvo ant delno, tuo ji labiau gūžėsi, o gūždamasi darė klaidsą po klaidos.

Iš tų jos klaidų, šiaip lyg ir nedidelių bei galbūt nereikšmingų, visagalis „Facebook“ kūrė šūkius, tokius, kaip „kur paslėpti ūkio ministrę nuo atvykstančių investuotojų“, vaizdavo ją šalia komiko Borato ir nuolat kūrė vis kitus vienadienius anekdotus.

Kiek ir kaip ilgai poste gali išsilaikyti politikas, kuriam pasirodžius gatvėje, ekrane ar salėje, dar jam nieko nepasakius nuvilnija juoko banga?  Na, nebent jis visiškai nieko nedarytų.

Kaip visi puikiai žinome, gyvenimas yra žiaurus ir neteisingas, o politika po karo yra pati žiauriausia ir neteisingiausia gyvenimo forma.

B. Vėsaitės kaip ūkio ministrės likimas buvo nulemtas per vieną pirmųjų jos pasirodymų televizijoje.

Jei socialdemokratai ir premjeras Audrius Butkevičius bent kiek aiškiau įsivaizduotų, kas yra XXI amžiaus viešoji erdvė, B.Vėsaitę ūkio ministro poste jie turėjo pakeisti iškart po to, kai ji atsakydama į laidos vedėjo Andriaus Tapino klausimą, susipainiojo, kuriai ministerijai – Ūkio ar Energetikos – ji vadovauja.

Tai buvo nuosprendis. Nuosprendis, kurį socialdemokratų ministrė pasirašė pati sau. Televizijos žiūrovams, „Facebook“ paskyrų turėtojams ir politikos stebėtojams po to liko tik laukti, kas ir kada šį nuosprendį įvykdys. Kaip jau matome, laukti teko neilgai.

Koks moralas?  Ar jis būtinas? Ko gero, taip, nors jis – labai paprastas.

Kad ir kokia dažnai nemoderni ir atsilikusi Lietuva kartais atrodo, kad ir kokių venckienių bei šustauskų kartais tauta išrenka į Seimą, negalima pamiršti, kad reikalavimai politikams auga.

Juos kelia ne tik ir ne tiek piliečiai, kiek modernėjančios technologijos, kurių dėka ministrai vis dažniau atsiduria ceitnote. Kai reikia įveikti ne tik laiko stygių, bet ir savo žmogiškąjį silpnumą. Kai reikia reaguoti  greitai ir išmaniai. Jei politikas to nesugeba ir jau yra ne pirmos jaunystės, geriau tiesiog likti Seime ir ramiai laukti pensijos, o ne veržtis vadovauti Ekonomikos ministerijai, kurios sinonimai XXI amžiuje gali būti tik du – pašėlęs greitis ir modernybė.

Komentaras skaitytas per LRT radiją.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...