captcha

Jūsų klausimas priimtas

M. Maglovas: kalbama apie grėsmes, bet nenagrinėjama tikroji Rusijos įtaka

„Stebime, kaip veikia ES sankcijos. Yra žinoma „Siemens“ bendrovės istorija. Bendrovė tiekė į Krymą įrangą ir skelbia, jog nežinojo, kas gauna jos gaminius. Tai melas, nes daug metų šios bendrovės atstovu Rusijoje buvo Vladimiro Putino giminaitis Nikolajus Šamalovas, susikrovęs turtus iš korupcijos. Mes imame visų valstybių – ES narių pasirašytą susitarimo tekstą, o tai ir yra sankcijos, ir žiūrim, kas ką pažeidė. Radome tris Lietuvos bendroves, kurios, kaip manome, pažeidė sankcijas dėl Krymo“, – LRT RADIJUI sako naujosios imigracijos iš Rusijos atstovas – politinis aktyvistas iš Omsko Michailas Maglovas.
K. Čachovskio (DELFI) nuotr.
K. Čachovskio (DELFI) nuotr.

LRT RADIJO pašnekovas – aktyvus žmogus, tokio nepastebėti neįmanoma ir draugams, ir priešams: jis buvo Omsko jaunimo susivienijimo „Molodiožnoje Jabloko“ („Jaunimo obuolys“) lyderis, pilietinių akcijų, skirtų piliečių teisėms ir laisvėms palaikyti, organizatorius, visuomeninio judėjimo „Solidarumas“ aktyvistas, rengė Omske ir Maskvoje hepeningo akcijas „Monstracija“, buvo nužudytojo Boriso Nemcovo bendražygis, o dabar jis žinomas kaip Rusijos valdininkų ir valstybės tarnautojų bei žmonių iš artimos prezidentui V. Putinui aplinkos korupcinių ryšių tyrimų autorius.

M. Maglovui teko išvykti iš Rusijos ir įsikurti Lietuvoje. Jaunėlis jo vaikas jau gimė čia, vyresnysis lanko lietuvišką vaikų darželį. Šeima gyvena viename vaizdingiausių Vilniaus rajonų. Toli liko Omskas, kuriame dar tik buvo ėmęs formuotis jo kelias...

„Baigiau Omsko chemijos ir technologijų kolegiją, bet dirbti į naftos perdirbimo gamyklą manęs nepriėmė, nors mokslus baigiau su „raudonu diplomu“, o tokie specialistai dažniausiai yra labai paklausūs. Formaliai priežastis buvo siejama su regėjimo problemomis, tačiau manau, jog tuo metu jau buvau politiškai aktyvus – protesto kultūros dalimi tapau jau būdamas paskutiniųjų kursų studentu. Tuo tarpu gamykla laikoma strateginiu objektu, todėl manęs ir nepriėmė ten dirbti. Aš įsidarbinau mokslinių tyrimų institute, dirbdamas ten gaudavau gerą atlyginimą, bet po dvejų metų išvykau į Maskvą“, – pasakoja M. Maglovas.

– Ar buvo daug tokių, kaip jūs?

– Ne, nes tai pavojinga. Tave gali sulaikyti, atvesdinti į vidaus reikalų valdybą, iškelti baudžiamąją bylą, tavo tėvams gali kilti problemų, mokymo įstaigai gali kilti problemų. 2008–2009 metais buvo madinga dalyvauti judėjimuose „Naši“ („Mūsiškiai“) ar „Molodaja gvardija“ („Jaunoji gvardija“), siekti ten karjeros. Tuomet šis valdžios socialinis liftas veikė gerai, ypač depresijos apimtuose regionuose, o pas mus visi regionai yra apimti depresijos. Jei nori ko nors pasiekti, įsikomponuoji į šią sistemą, o jei eini prieš ją – gali tikėtis tik praradimų. Mano draugas, „Molodiožnoje Jabloko“ narys, dėl to buvo pašalintas iš universiteto.

– Kas jums trukdė pasirinkti daugelio jūsų bendraamžių pramintą kelią?

– Tikriausiai – tėvų auklėjimas. O gal jie man teisingas knygas skaitė? Materialinės vertybės mane mažai domina. Turėjau visas galimybes tapti „Jedinaja Rossija“ („Vieningoji Rusija“) nariu ir jau būčiau padaręs puikią karjerą: sėdėčiau dabar savo regiono parlamente, „spręsčiau klausimus“. Visgi nenorėjau dalyvauti statant „TSRS-2“. Dėl to galiausiai teko išvykti iš Rusijos.

Taip, būnant Omske tai buvo sunku įsivaizduoti: 4 tūkst. kilometrų, Lietuva, apie kurią beveik nieko nežinojau, na, gal kai ką iš istorijos...

– O su tėvais galite matytis, susitikti?

– Ačiū Dievui, dar egzistuoja internetas, paštas, veikia „Skype“ programa.

– Jie nesijaudina dėl jūsų?

– Manau, jie labiau jaudintųsi, jei aš nebūčiau išvažiavęs ir būčiau kalinamas kaip kiti Bolotnaja aikštės riaušių bylos dalyviai.

SIPA/Scanpix nuotr.

– Jūs nusprendėte išvažiuoti, kai jus suėmė, atėmė telefoną, knyginį kompiuterį... Šie įvykiai tapo lūžio momentu?

– Ne, išvykau praėjus dviem mėnesiams po to įvykio. Tuomet, birželį, pas visus opozicijos lyderius buvo atliekamos kratos, ir mane suėmė, nesuteikę teisės į advokatą, nepaaiškinę mano statuso, paėmę kai kuriuos daiktus. Visgi visiškai netikėtai paleido, nors aš to nesitikėjau. Buvau sekamas, o vėliau mane ėmė pasiekti informacija, kad renkama medžiaga, kuri yra būtina suėmimo atveju, – vadinasi, mane rengiamasi suimti. Pasiėmiau kuprinę ir išvažiavau.

– Į Ukrainą…

Taip, iš pradžių į Gomelį, vėliau – į Kijevą. 2012–2013 metais Ukrainoje egzistavo tam tikrų rūšių rizika, pavyzdžiui, pagrobimo, kaip tai įvyko su Leonidu Razvozžajevu. (Leonidas Razvozžajevas taip pat kilęs iš Sibiro, Bolotnaja aikštės bylos dalyvis, buvo nežinomų asmenų pagrobtas prie JT vyriausiojo pabėgėlių komisaro biuro (UNHCR) Ukrainos skyriaus ir nugabentas į Maskvą, kur buvo įkalintas. – LRT).

Tai buvo Viktoro Janukovyčiaus valdoma Ukraina, tuomet saugumo tarnyba buvo iš esmės federalinės saugumo tarnybos filialu. Ir Ukraina atsisakė suteikti man prieglobstį. Visgi lygiagrečiai procedūra buvo atliekama ir JT vyriausiojo pabėgėlių komisaro biure. Jie pasiūlė perkėlimo iš nesaugių trečiųjų šalių programą. Apie tai, kur perkelti žmones, sprendžiama Ženevoje. Du mano draugai, taip pat susiję su Bolotnaja aikštės byla ir taip pat buvę Kijeve, gavo kvietimus: vienas – į Suomiją, kitas – į Švediją, tuo tarpu man pasiūlė JAV ar Kanadą, bet dėl to kilo sunkumų, o Lietuva buvo arčiau. Čia neturiu problemų bendraudamas, o jei jų ir kyla, visuomet atsiranda žmogus, pasirengęs padėti įveikti kalbos barjerą. Čia sutinku daug vykstančių per Lietuvą į kitas šalis mano kolegų. Yra buvę net tokių atvejų, kad čia sutikdavau žmones, su kuriais niekaip negalėjau susitikti Maskvoje.

– Drauge su Vsevolodu Černozubu įkūrėte organizaciją „Rusijos dialogas“, kurios tikslas – užmegzti kontaktus tarp Rusijos ir vietos gyventojų.

– Nevadinčiau jos organizacija, būtų pernelyg skambiai pasakyta. Kai čia ėmė rastis žmonių, svarbių Rusijos situacijai ir politikai suvokti, ėmėme rengti susitikimus ir pokalbius su jais. Kažkuriuo momentu mums pabodo pasirašinėti kvietimus Mišos Maglovo ir Sevos Černozubo vardu, ir ėmėme rašyti „Dialogas“.

– O kam tas „Dialogas“ skirtas?

– Norėtume, kad Lietuvos gyventojai, tie, kas priima sprendimus, girdėtų požiūrių įvairovę. Vertindamas įvairiausias Lietuvos žiniasklaidos priemones, stebiu pasisakant tuos pačius kalbėtojus. Vieni laikosi vienokios nuomonės, kiti – kitokios, bet kalba ir rašo tie patys žmonės. Visgi Rusija yra ir sudėtingesnė, ir daugialypiškesnė, ir prasmingesnė, todėl ją reikia matyti plačiau. Tuo tarpu skaitydamas kai kurių politikų pasisakymus stveriesi už galvos! Aš suprantu: jiems reikia būti išrinktiems, jie laikosi savo pozicijos, jos nekeisdami. Kita vertus, ir Rusijoje apie Lietuvą žino labai mažai.

– Bet mano ją esant nedraugiška, bent jau sprendžiant iš sociologinių apklausų.

– Apie Lietuvą žinių semiasi iš oficialios propagandos, o ji skelbia valstybinę V. Putino valdžios poziciją: neva Lietuva nenori draugauti su Rusija, neklauso jos, žodžiu – yra „nedraugiška“.

Dauguma žmonių ima tai už gryną pinigą, žmonės lyg pateko į tam tikrą informacinį burbulą, nes neturi alternatyvios informacijos. Stengiamės pasakyti, kas per valstybė yra Lietuva, kas čia vyksta, kokie žmonės čia gyvena, kad jie neatitinka stereotipų, kuriuos štampuoja V. Putino propaganda. Tuo tarpu tie, kurie taip negalvoja, stengiasi neatskleisti savo pozicijos, nes su tuo siejasi tam tikrų rūšių rizika.

Kalbant apie apklausas, tai aš jas dažnai lyginu su apklausa, vykusia vienoje iš Rusijos kolonijų. Ir kaip įkalintas žmogus atsakys į klausimą: „Patinka jums kolonijos viršininkas ar ne?“, – jei už nugaros stovi laikantis vėzdą Federalinės bausmės vykdymo tarnybos ar Federalinės saugumo tarnybos pareigūnas? Koks gali būti atsakymas žmogaus, kuris žino, jog gali gauti vėzdu per galvą? Žmonės jaučia įtampą, laukia klastos, visuomet apimti baimės. Nelaisva visuomenė skendi depresijoje.

– Jūs esate čia jau ketverius metus, turite susidaręs nuomonę apie mus, apie mūsų politinę sistemą. Kas patinka, o kas – ne?

– Buityje susiduriu su tuo, kas man čia nepatinka, bet šių problemų lygmens negalima lyginti su Rusijoje esančiu lygmeniu. Bendraudamas su Lietuvos valdininkais matau, kad situacijoje, kuri nėra įstatymo apibrėžta (o mano pabėgėlio statusas nepakankamai reglamentuotas įstatymų), jie visuomet renkasi „neleisti“. Ir visa tai išsakoma mandagiai, su užuojauta, su šypsena.

Kai mano žmona buvo nėščia ir jai reikėjo pažymos, teko kreiptis net į ministro pavaduotoją, kad jis uždėtų antspaudą. Juk tai absurdas!

B. Nemcovas, Reuters/Scanpix nuotr.

– Jūsų tyrimai reikalauja tam tikrų sąlygų. Ar jas turite Lietuvoje?

– Nėra jokios paslapties – pasitelkiu atvirus šaltinius, neapklausiu žmonių, nevažinėju. Aš jau buvau Lietuvoje, o Borisas Nemcovas, su kuriuo buvome seniai pažįstami ir vienos organizacijos – „Solidarumas“ – nariai, atvyko į Lietuvą pakviestas jo draugų konservatorių. Mudu susitikome, gėrėme kavą, Borisas sakė, jog tapo deputatu Jaroslavlyje, ten yra didelio masto korupcija ir jam reikia antikorupcinės temos ir tiriamosios veiklos. O aš stebėjau tai, ką daro Aleksejaus Navalno kovos su korupcija fondas, žurnalistai-tyrėjai, ir labai susidomėjęs skaičiau tų tyrimų medžiagą. Dėl to mudu su Borisu nutarėme pamėginti.

Taigi tiriamąją veiklą pradėjau jau būdamas Lietuvoje. Analizavau dokumentus, rengiau santraukas, perduodavau jas B. Nemcovui, ir jis su įstatymo pažeidimus pagrindžiančiais dokumentais eidavo į prokuratūrą, teismą. Taip pasiekėme, kad iš pareigų būtų atleistas Jaroslavlio srities gubernatoriaus pavaduotojas ir sveikatos apsaugos departamento viršininkas, kurie pelnėsi iš valstybės pirkimų.

Susidaro įspūdis, kad A. Navalno ir jūsų tyrimai susigeria kaip vanduo į smėlį: demokratinė žiniasklaida, atskiri politikai aptarinėja, o valdžia visai nereaguoja.

– Jei rašome apie A. Rotenbergą, tai ir yra valdžia! Rusijoje šiuo metu – kleptokratija. Valdžia ne tik asmeniškai V. Putino, bet ir jo aplinkos rankose. Tai keli turtu pertekę piniguočiai. Jie ir yra valdžia. A. Rotenbergas – V. Putino vaikystės draugas, ir pastarasis palaimino jo praturtėjimą Rusijos piliečių sąskaita. (Putino draugui Arkadijui Rotenbergui, kurio turtas vertinamas milijardu dolerių, 2014 metų kovą buvo pritaikytos sankcijos. Iš pradžių kartu su broliu Borisu – JAV sankcijos, vėliau ir ES sankcijos. Visgi jis ir toliau tęsė veiklą Europoje per emisarus, pasitelkęs buvusius savo bendrovių vadovus ir aukščiausios grandies vadybininkus Rytų Europoje įkūrė atstovų tinklą. Jie tebevadovauja jo verslui ES šalyse ir įsigyja naujo turto. – LRT).

Ar turi tyrimai prasmę? Taip, turi. Nes visa tai nedings. Visi mes ne amžini, nėra amžinas ir V. Putinas, ir A. Rotenbergas, ir viskas kada nors pasikeis. Imkime kad ir Ukrainą: kas V. Janukovyčiui valdant aptarinėjo vietos opozicionierių korupcijos tyrimą ir tikėjo, jog viskas pasikeis? O pasikeitė!

– Ar jaučiate pasitenkinimą tuo, ką darote čia ir dabar?

– Taip. Pastaruoju metu nuo lokalių tyrimų perėjome prie korupcijos be sienų tyrimų, nes A. Rotenbergas, Genadijus Timčenko ir kiti nesieja savo ateities su Rusija, jie ją sieja su Europa.

Visą vasarą B. Rotenbergas ir jo šeima praleido Sardinijoje jam priklausančioje jachtoje. Jų giminaičiai gydosi užsienyje, jų vaikai mokosi Vakaruose, t. y. visi pavogti Rusijoje pinigai yra išvežami ir už juos įsigyjamas turtas Europoje. Bet ten kitas teisingumo lygis, galima ir jiems daryti įtaką.

Pastaruoju metu stebime, kaip veikia Europos Sąjungos priimtos sankcijos. Yra žinoma „Siemens“ bendrovės istorija. Bendrovė tiekė į Krymą įrangą ir skelbia, jog nežinojo, kas gauna jos gaminius. Tai melas, nes daug metų šios bendrovės atstovu Rusijoje buvo V. Putino giminaitis Nikolajus Šamalovas, susikrovęs turtus iš korupcijos. Mes imam visų valstybių – ES narių pasirašytą susitarimo tekstą, o tai ir yra sankcijos, ir žiūrim, kas ką pažeidė. Radome tris Lietuvos bendroves, kurios, kaip manome, pažeidė sankcijas dėl Krymo. Turint omenyje tai, kad Lietuvos pozicija dėl sankcijų yra labai aiški! Žinoma, kitų šalių pažeidėjų sąrašai, lyginant su Lietuva, yra milžiniški. Pavyzdžiui, Kipre. Yra taip pat ir Vokietijos, ir Olandijos bendrovių.

– Ar čia jaučiate paramą savo tiriamajai veiklai?

– Kai mudu su Ryčiu Staseliu parašėme straipsnį, jis buvo labai plačiai viešoje erdvėje aptariamas, konservatoriai paskelbė kreipimąsi į užsienio reikalų ir ūkio ministrus, Lietuvos Užsienio reikalų ministerija kreipėsi į Generalinę prokuratūrą, buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, tačiau praėjo mėnuo, ir nežinome, kaip jis vyksta. Buvau nustebintas to, kad nė vienas politikas nepakomentavo publikacijos „Verslo žiniose“. Šios stambios Lietuvos bendrovės gali pakliūti į federalinės saugumo tarnybos pinkles. Dėl jų valdomo Kryme turto jas gali priversti Lietuvoje finansuoti kokias nors grupuotes – pavyzdžiui, „žaliuosius žmogeliukus“. Tai nacionalinio saugumo klausimas!

Girdime daug žodžių apie grėsmes, saugumą, bet niekas nenagrinėja realios Rusijos įtakos Lietuvai. Tai pirmiausiai turi jaudinti Lietuvos visuomenę! Daug kalbama apie saugumą, bet mažai daroma. Daug kalbama apie rusišką propagandą, bet tai – dūmų uždanga: iš tiesų viskas, kas domina V. Putiną ir jo aplinką – tai pinigai, ir daugiau niekas.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...