captcha

Jūsų klausimas priimtas

L. Klimka. Renginiai, skatinantys bendruomeniškumą

Šios pastabos – tai įspūdžiai iš renginių, vykusių š. m. rugsėjo 8–10 d. Renginiai buvo reikšmingi savo bendruomeniškumu, vietinių žmonių noru pagarsinti savo gyvenvietę, skleisti žinias apie jos istoriją.
V. Kopūsto (DELFI.lt) nuotr.
V. Kopūsto (DELFI.lt) nuotr.

Štai Pabaisko miestelio bendruomenė surengė garsiojo 1435-ųjų metų rugsėjo 1 d., naujuoju skaičiavimu rugsėjo 13-sios, mūšio paminėjimą. Kautynės iš esmės sprendė dinastinius Lietuvos valdovų ginčus, – dėl sosto kovojo Švitrigaila, Jogailos brolis ir  Žygimantas Kęstutaitis. Į šį Lietuvos ir Lenkijos konfliktą atvedė 1429 m. Lucko suvažiavime iškelta Vytauto Didžiojo karūnavimo idėja, kuriai labai nedaug pritrūko iki įgyvendinimo. Tad galimas karaliaus titulas akino abu pretendentus į Vytauto įpėdinius. Tačiau bene svarbiausia, kad Pabaisko mūšyje pražuvo Švitrigailos sąjungininko Livonijos ordino galybė. Ir tuo pergalingai užsibaigė bemaž  du šimtus penkiasdešimt metų trukęs Lietuvos karas su vokiečių riteriais.

Tai primena Pabaisko miestelio centre stovintis skulptoriaus Viktoro Žentelio iškaltas paminklas. Mat miestelis yra išaugęs apie mūšio lauke Žygimanto Kęstutaičio pastatytą pergalei pažymėti bažnyčią, kurios lygiai po 400 metų iš mūro perstatyta įpėdinė tebestovi iki šiol. O jos varpinė su itin vertingais istoriniu požiūriu varpais primena viduramžių pilies bokštą. Mūšis vyko prie upelio, ištekančio iš Žirnajų ežero. Ir miestelio vardas – iš lenkiško „pobojowisko“ – kautynių laukas.

Pabaiskas, dar vadinamas Ukmergės arba Šventosios mūšiu – tai didžiausios viduramžių kautynės, įvykusios Lietuvos teritorijoje. Reikšme mūšis lyginamas su Žalgiriu. Bet parodoksalu – tie svarbūs įvykiai mokslininkų buvo bemaž visai netyrinėjami, užmiršti istoriografijoje. Tik 2006 m. Lietuvos archeologijos draugija inicijavo pirmuosius archeologinius mūšio lauko žvalgymus. Tada istorikai Tomas Baranauskas, Romas Batūra ėmėsi iš naujo peržiūrėti istorinius duomenis apie Pabaisko mūšį, siekdamas sukonkretinti galimas mūšio liekanų paieškos vietas.

2011 m. Pabaisko mūšio lauko tyrinėjimai buvo atnaujinti Lietuvos edukologijos universiteto ir Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos pastangomis. Šių institucijų mokslininkai trejetą metų bendrai vykdė projektą „Pabaiskas Lietuvos istorijoje“. Jo metu buvo ieškoma mūšio vietos,  tyrinėjami aplinkiniai kapinynai, ieškant žuvusių karių kapų, rinkta medžiaga apie Pabaisko mūšio istorinę atmintį. Archeologų darbams vadovavo Ilona Vaškevičiūtė, Manvydas Vitkūnas, Povilas Blaževičius.

Pabaiskas tapo ir Lietuvos edukologijos universiteto Istorijos fakulteto studentų archeologinės bei etnologinės praktikų atlikimo vieta. Žinia, ne be vietos bendruomenės ir mokyklos, seniūno  pagalbos... Nors žuvusiųjų mūšyje karių palaidojimo vietų nepavyko surasti, archeologiniai tyrinėjimai labai papildė duomenis apie tos epochos žmonių gyvenimą.

Ir štai visų kompleksinių tyrinėjimų išdava – rugsėjo 8 d. Ukmergės kraštotyros muziejuje surengtaja moksline konferencija buvo pristatyta knyga – straipsnių rinkinys „Pabaisko mūšis ir jo epocha“. Tai pirmasis veikalas, skirtas iš esmės vien tik Pabaisko mūšio temai; jis parengtas tarptautinės mokslinės konferencijos, įvykusios 2015 m. spalį, pranešimų pagrindu. Į Pabaisko mūšio ir jo istorinio konteksto tyrimus buvo įtraukti ir užsienio istorikai. Konferencijos pranešimuose, dabar išplėtotuose iki mokslinių straipsnių šioje knygoje, išryškėjo patys įvairiausi Pabaisko mūšio, apylinkių istorijos ir istorinės atminties aspektai, kurių nagrinėjimas visapusiškai prisidės prie geresnio mūsų istorijos pažinimo. Šio leidinio sudarytoja – žinoma archeologė prof. dr. Ilona Vaškevičiūtė.  O įdomus knygos viršelis – iš pabaiskietės mokytojos Irenos Žvirblienės paveikslo.

Knygos pristatymu prasidėjo visą savaitgalį trukusi Pabaisko miestelio šventė, kurioje žvangėjo viduramžių karių kalavijai ir kirviai, skambėjo karinės istorinės dainos; netrūko ir kitų įdomybių.

Kitos minėtinos bendruomenės vardas taip pat nusako renginio vietą – tai „Angelų kalva“ netoli Trakų, įkurta anapus Galvės ežero. Kasmet vis pasipildanti tautodailininkų sukurtais stogastulpiais bei skulptūromis, kalva jau tampa liaudiškojo pamaldumo vieta, atgaiva sielai.

Vietinė bendruomenė čia surengė šeimoms tris dienas trukusį sakralinės muzikos festivalį.  O sekmadienį  folkloro ansamblių giesmėmis ir bendra malda kalvoje palaiminti keturi nauji kūriniai – Dėkingumo, Kariūnų ir tėvynės gynėjų globos, Bibliotekininkus ir  Motinas globojantys angelai. Juos iš ąžuolo išskobė talentingiausi mūsų tautodailininkai Algimantas Sakalauskas, Rimas Zinkevičius, Saulius Lampickas.  Bibliotekininkų ažūrinio angelo figūrą, kuri paslaptingai švytės ir naktį, sukūrė kalvis Ričardas Grekavičius.  Angelų kalvos bendruomenė, vadovaujama Dominykos Semionovės ir Lolitos Piličiauskaitės-Navickienės, suranda kūriniams mecenatus, surengia gražias ir prasmingas šventes.  Ir apsilankančiųjų kalvoje vis daugėja; apie tai byloja net vaikų  angelams  dovanojami žaisliukai, kartais ir su parašytais prašymėliais...

Tokios vietinės iniciatyvos yra labai reikšmingos, jos stiprina tautinę savimonę, o kartu telkia bendruomenes, kurios apskritai yra  ir  stiprios valstybės pagrindas.

Etnologo Liberto Klimkos komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close