captcha

Jūsų klausimas priimtas

V. Keršanskas. Išmokime kalbėti apie Rusijos grėsmę

Atėjo laikas permąstyti santykį su Rusija. Ne, galvoje turiu ne dvišalius tarpvalstybinius santykius, o veikiau tai, kaip mes Rusiją suprantame, vertiname ir apie ją kalbame. Kad tai būtina, parodo ir pastarosiomis savaitėmis užvirusi diskusija, paskatinta Deivido Zvonkaus ir Stano dainos, pavadintos „Rusai vėl puola“.
Asmeninio archyvo nuotr.
Asmeninio archyvo nuotr.

Šį kartą atsiribojant nuo dainos pasirodymo ir ypač jos turinio vertinimo, verta atkreipti dėmesį į vis ryškesnę tendenciją, kuri gali turėti neigiamų pasekmių. Tai – vis didėjantis grėsmių valstybei suvokimo skirtumas tarp eilinių piliečių ir elito. Iš jo kyla dirbtinis susipriešinimas tarp skirtingų visuomenės grupių, kulminaciją pasiekiantis pasidalijimu į juoda ir balta – „patriotus“ ir „išdavikus“. Subjektyvaus grėsmių suvokimo tyrimai rodo, kad tuo pačiu auga skeptiškai į Rusijos valdančiojo režimo keliamas grėsmes žiūrinčių piliečių skaičius, jas nustelbia vidaus politikos, daugiausia socialiniai ir ekonominiai iššūkiai. Taip galiausiai atsiranda dirbtinė krašto apsaugos ir socialinės politikos, ar „jų“ ir „mūsų“ – valdžios ir eilinių žmonių – priešpriešos. Ir šis daugiapakopis susiskaldymas visiškai atitinka Kremliaus užsienio politikos interesus.  

2013 m. vasarį publikuotas Rusijos ginkluotųjų pajėgų generalinio štabo vado Valerijaus Gerasimovo straipsnis laikomas šiandieninės Rusijos karinės strategijos pamatu. Generolas V. Gerasimovas rašė, kad „karo taisyklės pasikeitė iš esmės. Nekarinių priemonių pasiekti politinių ir strateginių tikslų reikšmė išaugo ir daugeliu atveju savo efektyvumu pralenkė ginklų jėgą.“ Šiai strategijai pavadinti naudojama daug vardų, tačiau dažniausiai ji apibūdinama hibridinio karo koncepcija. Ir ją suvokti gerokai sudėtingiau, nei tradicinę karinę grėsmę.

Kaip parodė Lietuvos socialinių tyrimų instituto mokslininkų studija, šiandien vos 9 proc. piliečių mano, kad Rusija gali daryti įtaką Lietuvos vidaus politikai, vos 4 proc. – tautinėms mažumoms ir vos 3 proc. – kad dėl Rusijos propagandos silpnės Lietuvos gyventojų parama Vakarų demokratinėms vertybėms. Tuo tarpu karinę grėsmę suvokia 29 proc. piliečių.

Tokie skaičiai galėtų reikšti, kad visuomenė yra išsiugdžiusi atsparumą kenkėjiškam išorės poveikiui ir jaučiasi užtikrinta, jog jokia prieš juos nukreipta veikla nebus efektyvi. Tačiau visuomenės nuomonės apklausos parodo, kad taip nėra, nes, pavyzdžiui, ženkli visuomenės dalis sovietmetį vis dar vertina teigiamai arba Krymo okupaciją ir aneksiją traktuoja kaip legalų Rusijos veiksmą.

Rusijos intervencija Ukrainoje labai ryškiai mobilizavo visuomenę ir parodė, kad karinės grėsmės ir XXI a., ir priklausant Europos Sąjungai bei NATO, išlieka aktualios. Tuo pačiu šiandien, lyginant su 2014-aisiais, esame gerokai stipresni: daugiatautis NATO karių batalionas nuolat budi Lietuvoje, o mūsų kariuomenė, pagaliau sulaukianti adekvataus finansavimo, žengia į kokybiškai naują lygmenį.

Todėl eiliniai piliečiai vis įtariau žiūri į Rusijos grėsmės viešojoje erdvėje aktualizavimą: juk jeigu karine prasme jau esame saugūs kaip niekad anksčiau, kodėl vis kalbama apie Rusijos grėsmę? Taip prorusiškų marginalų naudojamas „rusai puola“, kuriuo siekiama pašiepti ir diskredituoti Kremliaus sugrėsminimą, tampa vis populiaresnis.

Turime siekti, kad Kremliaus režimo keliama grėsmė būtų suvokta ir įsisąmoninta, nes tik taip pavyks išsivaduoti iš suprimityvinto ir situaciją iškreipiančio suvokimo, kad ji apsiriboja vien kariniais dalykais. Generolo V. Gerasimovo doktrina iliustruoja, kad Rusija pirmiausia investuoja į visas nekarines priemones savo tikslų siekimui. Tai apima kultūros politiką, informacines ir kibernetines atakas, socialinio nepasitenkinimo skatinimą, destruktyvią diplomatiją, istorijos perrašinėjimą ir taip toliau.

Tai eiliniams piliečiams daug sudėtingiau atpažįstami grėsmių šaltiniai, todėl valstybės elitui, o taip pat ir žiniasklaidai, tenka sudėtinga užduotis kuo aiškiau tai išaiškinti, siekiant stiprinti visuomenės atsparumą joms. Kalbėjimas apie Rusijos grėsmę privalo būti labiau pamatuotas, aiškiau artikuliuotas ir kuo tvirčiau argumentuotas. Tik taip visuomenė pajėgs geriau įsisavinti šiuolaikinio, hibridinio karo elementus ir tik taip pasieksime didesnį jos atsparumą. Kitu atveju praraja tik didės, o mąstančiųjų, kad Rusijos grėsmė yra išgalvota ir skirta, pavyzdžiui, masėms kontroliuoti, daugės.

Komentaro, kuris skambėjo per LRT RADIJĄ, autorius Vytautas Keršanskas yra Rytų Europos studijų centro analitikas.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...