captcha

Jūsų klausimas priimtas

I. Alperytė. Lietuvą išgelbės grožis

Rugsėjo 9-oji. Tarptautinė grožio diena, Kalendorius sako, kad ši diena nuo 1995 metų švenčiama Tarptautinio estetikos ir kosmetologijos komiteto „Sedesko“ iniciatyva. Taip išaukštinama kosmetologijos galia, skatinama susimąstyti apie grožį. Kaip tokią dieną švęsti? Pasak Tarptautinio estetikos ir kosmetologijos komiteto „Sedesko“, turėtume apsilankyti pas kosmetologus. Arba surengti vietinį įmonės grožio konkursą... O gal susėsti už baltų stalelių, papuoštų baltomis gėlelėmis, apsigerbus baltais rūbeliais Arkikatedros bazilikos paunksmėje ir gražiomis kalbelėmis pasidžiaugti?
Asmeninio archyvo nuotr.
Asmeninio archyvo nuotr.

Nesugalvoju, kuo. Noriu kažko tikro. Pasiilgau Arūno Žebriūno filmo  „Gražuolė“ (1969). „Nejaugi tu graži?“ – meta mergaitei iššūkį paauglys.... Inga – aistringa Aleksandro Diuma gerbėja. Strazdanotas Ingos Mickytės didelių kaip akivarai akių veidas, kurio niuansus įamžino operatorius Algimantas Mockus, dar būdama vaikas Inga jau suvokia tikrojo grožio kainą. Mergaitės ir diemedžio paralelė – tas laiko galios išaukštinimas, kad tikrasis grožis prasiskleidžia laike.  Iki šiol ausyse skamba Ingos gedulas: „Ponia Bonasjė mirė.“ D‘Artanjano  ir ponios Bonasjė istorija šiame filme man atrodo gyvesnė nei realus vaizdas pro autobuso langą, kai važiuoju pro „baltų stalelių“ šventę Katedros aikštėje. Teisūs kritikai – „Gražuolė“ – ypatingos plastikos kūrinys, tikras juodai baltas kinematografinis perliukas. Bravo a.a. Arūnui Žebriūnui. 

Beje, kalbant apie perlus, iš atminties išnyra kitas šedevras. Buvo kokie 1976-ieji. „Kronikos“ kino teatre tada pamačiau taip pat ganėtinai keistą filmą. Ilgai save dresiravau siekdama įsiminti pavardę: Tarkovskis. Filme „Veidrodis“ pamačiau veidą, kuris man turbūt iki šiol yra gražiausias viso pasaulio kinematografe. Margarita Terechova jame vaidino pagrindinę heroję. Mariją.

Vienas šio autobiografinio filmo epizodas man ypač svarbus dabar, kai kartais vėl pasižiūriu šį filmą. Filmo herojė rašytoja Marija ir jos sūnus paauglys Aleksejus antrojo pasaulinio karo metais bastosi po kaimus ir ieško maisto, pardavinėdami šeimos relikvijas. Taip jiedu atsiduria kaimo gydytojo namuose. Nėščiai daktarienei Nadeždai Marija siūlo įsigyti perlų auskarus, su aiškia Tarkovskio aliuzija į žinomą Vermejerio paveikslą (1655). Tarkovskis mums atveria Nadeždos namų duris, kur rausva prieblanda it aviečių pyragas „prisirpusiame“ kambaryje po baldakimu miega rubuilis kūdikis. Už lango sproginėja bombos, o kaime tylu kaip rojuje. Būtent nuo šio vaizdo Mariją supykina, nors vėliau ji turbūt pirmą ir paskutinį kartą turi pietums nukirsti gaidžiui galvą. Kiekvienąsyk žiūrėdama šią sceną negaliu susivaldyti ir beveik sinchroniškai su Terechova subloguoju. Puota maro metu – niekam šiandien neįdomi tema. 

Beje, pastaruoju metu pastebiu, kad kalbėti viešai Lietuvoje šiuo metu galima tik apie gražius dalykus. Jokių skundų apie žemus atlyginimus, švietimo krizę, lietuvių vienų kitiems atžarumą, kertamus medžius. Jau nekalbu apie migraciją, kainas, pensijas. Žodžiu, taip: gaunu minimumą per dvi darbovietes ir esu beprotiškai laiminga. Jokių minčių apie emigraciją. Jokių nepasitenkinimo atodūsių dėl niūrios ateities perspektyvos. Na, nebent dėl bado išsekintų vaikų Mozambike ir Svazilande. „Šiuo metu Mozambikas ir Swazilandas kenčia nuo didžiausios per 30 metų sausros, kuri grasina, kad daugiau nei 1,5 mln. žmonių atsidurs ties bado riba. Skaičiuojama, kad 72 000 vaikų iki metų pabaigos bus visiškai išsekę dėl bado, jų gyvybei grės mirtinas pavojus“, teigia UNICEF portalas. Lietuvos vaikai, be abejo, yra tie, kurie privalo bėgti. Už maistą. Gražiai. Šūkis kviečia: „Prisijunkite prie Unicef komandos bėgdami Unicef vaikų bėgime, kuriame daugiau nei du tūkstančiai mažųjų bėgikų...“ ir t. t. 

Viena žymi Lietuvos dama irgi dažnai savo vaikams rengia gražius dalykus. Kaip teigia Delfi portalas, n-tasis dukrelės gimtadienis nebuvo išimtis. Tiesa, šį kartą visus šventės rūpesčius mama dalijosi su dukra. „Dukrytė jau kelerius metus turi didelę svajonę – turėti savo restoraną“,  svaigsta mama. – Iš pradžių nemanėme, jog tai labai rimta, galvojome, kad ši jos aistra pasikeis, tačiau kas dieną ji tik stipriau to trokšta.“ Gražu. Ir bėgti už maistą nereikia.

Žmoguje apskritai viskas turi būti gražu. Einu, nusidažysiu antakius. Nesvarbu, kad nesimatys po akiniais. Svarbu vidinis grožis.

Irenos Alperytės komentaras skambėjo LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė“.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...