captcha

Jūsų klausimas priimtas

V. Keršanskas. Viso, Vladimirai Iljičiau!

Daug kalbama apie Rusijos agresijos Ukrainoje reikšmę šios politiniam ir ekonominiam poslinkiui Vakarų link. 54 proc. ukrainiečių šiandien rinktųsi jungtis prie Europos, o ne Eurazijos Sąjungos, keturi iš dešimties pritartų Ukrainos stojimui į NATO. Europos Sąjungos rinka sudaro 37 proc. viso Ukrainos eksporto ir šis skaičius pasirašius Asociacijos sutartį palaipsniui didėja. Tuo tarpu eksportas į Rusiją nuo bendrojo tesudaro 10 proc.
K. Čachovskij (DELFI) nuotr
K. Čachovskij (DELFI) nuotr

Tačiau tiek politiniai, tiek ekonominiai aspektai gana stipriai priklauso nuo piliečių pasitenkinimo valdžia, vykstančiomis reformomis, ekonomine ir socialine padėtimi. Korupcijai nemažėjant ir reformoms stringant, augantis nepasitenkinimas bent trumpuoju laikotarpiu gali apkarpyti ir gerokai išaugusią paramą provakarietiškai geopolitiniai krypčiai. Vis dėlto, yra dar viena sritis, kurioje su Maidano revoliucija prasidėję, Rusijos agresijos įkarštyje sustiprėję ir toliau tebesitęsiantys pokyčiai yra ilgalaikiai ir, tikėtina, sunkiai grįžtantys. 

Tai – kultūrinis ir mentalinis nusigręžimas nuo, pirmiausia, sovietinio palikimo, tuo pačiu ir persiorientavimas nuo rusiškos į nacionalinę-ukrainietišką bei vakarietišką kultūrinę erdvę. Kai rusai Staliną vienareikšmiškai įvardija labiausiai jų šalies istorijai nusipelniusia asmenybe, ukrainiečiai vykdo sistemingą desovietizaciją. 

Ukrainai paskelbus nepriklausomybę, šalyje buvo apie 5500 paminklų Leninui. Apie 2000 iš jų vis dar stovėjo Maidano išvakarėse. Svarbus lūžis „deleninizacijos“ procesui Ukrainoje buvo dar revoliucijos pradžioje, kai 2013 m. gruodžio 8-ąją buvo nuverstas Vladimiro Iljičiaus paminklas Kijevo centre. Daug metų visą parą septynias dienas per savaitę uoliai saugotas vietos komunistų partijos aktyvo. 2014–2015 metais apie 700 Lenino paminklų buvo demontuoti arba sunaikinti pačių piliečių.

Sisteminė desovietizacija pradėta 2015 m. gegužę, kai įsigaliojo įstatymas, kuris per pusmetį įpareigojo demontuoti visus, išskyrus skirtus Antrojo pasaulinio karo aukoms pagerbti, sovietinius paminklus bei pakeisti sovietinės okupacijos laikotarpiu įvestus, komunistinę ideologiją propaguojančius gatvių bei miestų pavadinimus. Šį rugpjūtį Ukrainos Nacionalinės atminties institutas paskelbė, kad šalyje nebeliko nė vieno ant pjedestalo iškelto Lenino. Visi dar likę 1320 Vladimirų Iljičių yra demontuoti: dalis jų nukeliavo į rengiamą atidaryti komunistinės ideologijos ir propagandos muziejų, kiti buvo panaudoti šiuolaikinių menininkų ir perdaryti, pavyzdžiui, į Darthą Vaderį, treti atgulė sąvartynuose. 

Laisvės radijo žurnalistė Elena Matusova, šį rugpjūtį publikuotame tekste pakalbinusi skirtingų meno sričių atstovus Ukrainoje ir Rusijoje, daro išvadą, jog Ukraina ne tik politiškai, bet ir kultūriškai tampa nepriklausoma. Intensyvi sovietizacija okupacijos metu lėmė, kad ir po nepriklausomybės atkūrimo Ukrainoje kultūra buvo glaudžiai susijusi ne tik su Rusija, bet ir sovietinės kultūros tęstinumu. Maidano, arba Orumo, revoliucija tai pakeitė iš esmės.

Nacionaliniu mastu vis labiau atrandamas ir studijuojamas XIX a. poetas Tarasas Ševčenka, o nebe ilgai savu laikytas rusų poetas Aleksandras Puškinas. Vis daugiau iki Rusijos agresijos Ukrainoje rusiškai rašiusių poetų atrado ukrainiečių kalbą, atsirado daug jaunų ukrainietiškai rašančių autorių, kurie visuomenėje tampa vis labiau pripažįstami ir gerbiami. 

Jauni meno kūrėjai imasi aktualių ir sudėtingo laikmečio pasiūlytų socialinių ar ekonominių, patiriamos agresijos akivaizdoje kylančio heroizmo ir nacionalinio sąmoningumo pagyvėjimo temų. Visos šalies mastu keičiasi santykis ir su istorija: verta priminti, kad ilgai tik Vakarų Ukrainoje skambėjęs XX a. nacionalistų šūkis „Šlovė Ukrainai, šlovė didvyriams!“ tapo visoje šalyje skambančiu ir telkiančiu tiek ukrainietiškai, tiek rusiškai kalbančius piliečius. Stepanas Bandera, nors vis dar vertinamas labiau neigiamai, nei teigiamai, taip pat persvarstomas iš naujo. 

Nors ketvirtadalis ukrainiečių Leniną vis dar vertina teigiamai, visi likę garsiai taria: „Viso, Vladimirai Iljičiau!“ Ir tai yra tas esminis lūžis, kuris nepaisant šiandien sudėtingos socialinės ir ekonominės situacijos, itin lėto valdžios atsinaujinimo ir išsivalymo nuo įaugusios korupcijos, bus Ukrainą išties į savarankiškus bėgius pastatantis veiksnys.  

Vytauto Keršansko komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

 

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close