captcha

Jūsų klausimas priimtas

R. Urbonaitė. Ar esame pasiruošę stabdyti kreivų veidrodžių eksportą iš Rusijos?

Jeigu valstybei beveik nėra kuo pasigirti socialinių garantijų, mokslo plėtros, švietimo ir ekonomikos srityse, tai belieka visą atsakomybę dėl nesėkmių užkrauti išorės priešui, o valstybės statymo pamatus užpilti militarizmo ir nacionalizmo mišiniu. Taip kalba žiniasklaida valstybės, kurios net trečdalis biudžeto įprastai skiriama jėgos struktūroms, ir šiais metais jau apkarpytos biudžeto išlaidos tik gynybai sudaro vis tiek 17 proc. visų išlaidų, ir tai – du ar net tris kartus didesnės išlaidos nei išlaidos švietimui ar sveikatai. 
A. Ufarto (DELFI) nuotr.
A. Ufarto (DELFI) nuotr.

Taip kalba tie, kurie didžiąją naujienų laiko dalį skiria reportažams apie karinius konfliktus, kuriuose jų pačių valstybė dalyvauja. 

Taip kalba naujienų portalas „Sputnik“ apie Lietuvos siekį padidinti išlaidas gynybai iki 2 proc. nuo BVP su antraštėmis, skelbiančiomis, jog Lietuvos militarizmas vis labiau panašėja į Afrikos valstybių. Ir nesvarbu, kad Lietuvoje švietimui tikrai skiriama daugiau nei gynybai, priešingai ne Rusijoje. 

Pati Rusija dar 2016 m., prispausta krizės, gynybai skyrė 5,3 proc. nuo BVP. Tai reiškia, jog mes turėjome situaciją, kai Lietuvos išlaidos siekė 636 mln. (tai buvo 1,5 proc. nuo BVP), o Rusijos – apie 69 mlrd. JAV dolerių. Ko siekia Rusija, kuri SSRS subyrėjimą laiko didžiausia geopolitine katastrofa, o NATO ir ES plėtrą Vakarų geopolitine ekspansija, nesudėtinga suprasti. Todėl visi papildomi pinigai, ateinantys kiek pakilus naftos kainoms, vėl skiriami gynybai. Gal todėl nereikėtų stebėtis, jog Rusijos valdžios ir verslo elitas siunčia savo vaikus studijuoti į užsienį, gydytis taip pat nori Vokietijoje, Izraelyje ar JAV, nors visa gerkle plėšia, kokie degradavę Vakarai, o pačios JAV yra blogio ašis. 

Ar patikėtumėte, jei Afrikoje nauja vandens kolonėlė kokiame kaime būtų atidaryta su balionais ir valdininkų perkerpama raudona juosta? Gal ir nestebintų. Bet tai vyksta vis dėlto Rusijoje. Rusijoje, kurioje tų pačių dujų žmonės laukia dešimtmečiais visai netoli net didžiųjų miestų. 

Faktų, realių skaičių nežinome daugelis. Lietuvos rusai ar net nemaža dalis lietuvių Rusiją pažįsta irgi visai kitokią, nei tą, kurią galima pamatyti analizuojant faktologiją, o ne tik žiūrint rusiškąsias televizijas. Galima, žinoma, jas vis daugiau drausti. O gal vis dėlto reikia kalbėti? Kalbėti ramiai, remiantis faktais, skaičiais, kurie labiausiai ir sukelia nepasitenkinimą, nes griauna mitus, daužo kreivus veidrodžius ir paverčia didžiąją galybę nykštuku, tik kad su branduoliniu ginklu kišenėje, bet nykštuku. Ne galybės įrodymas yra, vediniems fantominių skausmų, užgrobti kitos šalies teritorijas ar isteriškai reaguoti į mažos kaimynės norą vykdyti įsipareigojimus NATO partneriams.

Bet mes kalbame dažnai taip pat tik emocijomis. Nors T. Venclova sakė: „Jeigu atsiradome pafrontėje (o tai turbūt faktas) – apkasuose reikia disciplinos, apdairumo ir ramaus atsparumo, taip pat tvirto, ambicijų nedrumsčiamo bendradarbiavimo su sąjungininkais, ypač tais, kurie yra mūsų flanguose.“ Mūsų tvora padeginėjama nuolat ir tai faktas. Bet ko mums labiau reikia – garsiakalbių rėkti, kad degam, ar gesintuvų gaisrui gesinti? 

Mums nereikia nei atsakyti tuo pačiu nacionalizmu, nei veidrodine propaganda ar isterija bei panika, kuri Rusijoje jau tapo norma. Bet sisteminis darbas, užtikrinant mūsų saugumą, kuris yra draudimo polisas namui nuo gaisro, esant ypač aukštam gaisringumui, būtinas. Objektyvi diskusija su visomis mūsų visuomenės grupėmis taip pat yra būtina. 

Ir negalima daugiau vadovautis principu „uždėjome varnelę“. Puiku, kai Laisvės piknike mes matome vaizdą, kurio niekada nepamatysi Rusijoje. Bet ne taip puiku, kai matai jauną Lietuvos pilietį, kuris klausia krašto apsaugos ministro, o kas bus per tas krašto gynybos pamokas mokyklose ir šis pasiunčia pas švietimo ministrę. Tada tas užsispyręs jaunuolis pagrįstai, pirštu rodydamas į pilietiškumo pamokas, kurios jau tapo tikru cirku, nes dėsto bet kas ir bet kaip, klausia vėl. Ir ministrės atsakymas išverčia iš klumpių, nes, pasirodo, ministerija už kokybę neatsako, bet kažką dar ten darys kariškiai. 

Tai ko mes piktinamės ne visai adekvačiomis dainuškomis, jei dar tikrai daug ko nepadarėme ir toliau ignoruojame tuos čia, Lietuvoje, kurie gyvena Kremliaus labai gerai sukonstruotų mitų pasaulyje ir tiki ypatinga Rusijos dvasia, kultūra, kuri jau seniai nustekenta ir net bijai prie bet ko prisiliesti, nes viskas ištepliota, aptapšnota politika. Mums reikia ir patiems kritiškai į save pasižiūrėti ir labai gerai apgalvoti, kaip turime elgtis, nes grėsmių tikrai nesumažės, bet kažkodėl visos mokslo studijos nugula stalčiuose, netapusios realios politikos pagrindu. 

Rimos Urbonaitės komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close