captcha

Jūsų klausimas priimtas

E. Parulskis. Pajūriai, pamariai ir „SimCity“

Prieš daugiau nei du dešimtmečius jau tuomet didinga kompiuterinių žaidimų žaidėjų armija į savo kompiuterius įsidiegė „SimCity 2000“, kultinio originalo kultinę naujesnę versiją. Būtent šią žaidimo versiją miniu todėl, kad tais, maždaug 1996 metais, ją pamėgo ir Lietuvos žaidėjai. Aš esu įsitikinęs, kad žaidimą, kurį be išlygų vadinu kultūros reiškiniu, „Kultūros savaitės“ klausytojai puikiai žino, bet, dėl viso pikto, priminsiu scenarijų. „SimCity 2000“ (kaip ir visos kitos, iki šiol tebeleidžiamos versijos) yra virtuali smėlio dėžė, kurioje žaidėjas nuo tuštumos (arba naudodamas parengtą pradinį modelį) kuria, stato ir vysto nuosavą miestą.
Menotyrininkas Ernestas Parulskis, BNS nuotr.
Menotyrininkas Ernestas Parulskis, BNS nuotr.

Kompiuterinio miesto merui reikia reguliuoti mokesčius, formuoti biudžetą, tiesti gatves, rūpintis miesto pramogomis, kultūra, sportu, visuomeniniu transportu, kovoti su nusikalstamumu. Tai nėra lengva – visuomet atsiranda mero iniciatyvomis nepatenkintų miestiečių. Užganėdinus vienus, pradeda bruzdėti kiti; geros sąlygos verslui pradeda didinti oro užterštumą; turtingas miestas vilioja nusikaltėlius ir aferistus, o iš skurstančio gyventojai bėga. Žaidimas neturi pabaigos – pagrindinis tikslas: kuo ilgiau nebankrutuoti. „SimCity“ tapo labai populiariu, jį citavo kitos medijos, jį privalomai žaidė universitetuose urbanistiką studijuojantys studentai. 1990 metais Rod Ailendo valstijos sostinės laikraštis pakvietė kandidatus į mero postą sužaisti „SimCity“. Geriausias žaidėjas Buddy Cianci po kelių mėnesių laimėjo rinkimus ir tapo Providenso meru. Per savo dešimties metų kadenciją, jau realybėje, jis pavertė merdintį pramoninį miestą į vadovėlinę prisitaikymo prie postindustrinės ekonomikos iliustraciją, panaudodamas tikslui pasiekti ir kultūros industrijos svertus. Na, dėl konteksto verda paminėti, kad kadencijos pabaigoje Cianci apkaltinto korupcija, reketu, šantažavimu ir klastojimu, meras buvo nuteistas ir penkerius metus sėdėjo kalėjime. Iš kitos pusės žiūrint, Providensas klesti iki šiol.

Kaip veikia „SimCity“ algoritmas aš pamačiau šią vasarą žemyniniame Kuršių marių krante. Prieš dvejus metus mes nusprendėme apžiūrėti, kaip toje pusėje atrodo naujai įrengti mažieji uostai. Jie atrodė taip, kaip ir skamba – pamatėme mažus Mingės, Uostadvario, Kintų ir Drėvernos uostus. 2015-ų metų vasarą Drėvernoje prie krantinių lingavo keliolika katerių ir pora nedidelių jachtų. Didelėje plytelėmis grįstoje aikštelėje stovėjo penki automobiliai (skaičiuojant su mūsiškiu) ir mediniai suolai–gultai. Šiek tiek toliau, link marių, stūksojo šviežias 15 metrų aukščio apžvalgos bokštas, link kurio ėjo turistai iš tų likusių keturių automobilių. Visus juos vėliau sutikome simpatiškame Drėvernos turizmo informacijos centre, kuriame buvo nedidelis Žvejo sodybos muziejus. Dar mes paslankiojom palei uosto krantines, pasėdėjom ant suolų–gultų ir išvažiavom. Jei būtumėm „SimCity“ herojai, savo žaidėjui nedelsiant praneštumėm, kad vieta, aišku, faina, bet veikti ten nėra ko.

Šiemet į Drėverną patekom egzotiškiau. Pirmame etape, kartu su dviračiais, nuplaukėme reisiniu laivu iš Klaipėdos į Juodkrantę. Ten, palaukę valandą, įlipome į dar vieną reisinį keltą, tris kartus per dieną plaukiantį į Drėverną. Laivas buvo pilnas. Po pusvalandį užtrukusios kelionės prisašvartavome kitame krante. Kelto laukė minia žmonių. Ir visoje prieš dvejus metus tuščioje uostelio teritorijoje virė gyvenimas – būriai prie ledų, eilė prie žuvies, uostas – sausakimšas nuo laivų (Drėvernos tinklapyje perskaičiau, kad jau projektuojamos papildomos krantinės), kempingo teritorijoje stovi dvi dešimtys gyvenamųjų automobilių, iš dvylikos naujai pastatytų dviaukščių poilsinių namelių, su terasomis į vidinį uosto ežeriuką, šešiuose gyvena turistai, o restoranas, irgi naujas, valgytojams konvejeriu ruošia keptas menkes. Šitaip Drėverna virto virtualios strategijos avataru realybėje: veiksmui paruoštoje teritorijoje veiksmas atsirado tik tuomet, kai buvo sukurta į ateitį orientuota infrastruktūra su įvairia logistika.

Iš Drėvernos dviračiais, važiuodami palei Vilhelmo kanalą, grįžome į Klaipėdą, kurią irgi, bent šio komentaro kontekste, vadinu urbanistinio žaidimo modeliu. Klaipėda, šiemet vykdanti Lietuvos kultūros sostinės misiją, lyg ir turi progą panaudoti jau minėtą, į ateitį orientuotą, kultūrinės infrastruktūros auginimo strategiją. Sakau atsargų „lyg“ tik todėl, kad Klaipėdoje ši strategija naudojama jau seniai – nuo, sakykim, 2005-ų metų, kai sovietiniai Karininkų namai buvo rekonstruoti į Klaipėdos koncertų salę, iki 2014-ių, kai tabako gamykla virto „Kultūros fabriku“, ar iki 2015-ų, kai buvo baigta Dramos teatro rekonstrukcija, ar, galiausiai, iki šių metų su Jūros muziejaus daliniu atidarymu. Ar Kultūros sostinės statusas šią dėlionę pakeitė?

Be abejo, pakeitė. Kaip ir Drėvernoje, jau egzistuojanti aikštelė, gavusi ne kiekybinį, o kokybinį turinio impulsą, suformavo naują pasiūlą ir energingą paklausą. Bilietai į Dramos teatre vykusį Violetos Urmanos koncertą dingo jau pavasarį, Kultūros fabrike naują Šarūno Barto filmą žiūrėjo anšlaginė salė, edukacinis, Reformacijos jubiliejui skirtas „Vilniaus“ choro koncertas sekmadienio ryte irgi sutraukė pilną salę, kaip ir taip pat nemokamas „Folkšokas“ Anikės aikštėje gavo klausytojų minią. Aš vardinu renginius, kuriuos teko rinktis iš nelabai didelės, bet konkurencinės pasiūlos. O už savaitės Koncertų salėje prasidės „Permainų muzikos“ festivalis su Heinerio Goebbelso spektakliu-instaliacija, vėliau Klaipėdos kamerinis orkestras gros Steve`ą Reichą, rudeniop atvažiuos Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, choras „Jauna muzika“ ir kultiniai „Bang on a Can“.

Jei visa tai vyktų „SimCity“ žaidime, gana drąsiai prognozuočiau, kad žaidėjui miesto bankrotas negresia. O tikrovėje? Teks čia važiuoti dar dažniau.

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...