captcha

Jūsų klausimas priimtas

N. Arlauskaitė. Išlieka tik sprinteriai?

Neseniai vienoje konferencijoje, skirtoje karo propagandai, pokalbis prie vyno taurės pasuko prie visai kitokios temos – studentų skaitymo įpročių. Ne prie to – daug ar mažai, giliai ar paviršium, o prie vienos, atrodytų, techninės savybės: skaitymo atsietais gabalais. Vienur reikiamus tekstus paruošia dėstymo asistentai, kitur kas nors iš studentų pagal pateiktą literatūros sąrašą padaro reikiamąrinkinį ir išsiunčia kitiems, bet gana dažnai kurso didžiuma „gyvų“ knygų nemato. 
Asmeninio archyvo nuotr.
Asmeninio archyvo nuotr.

Laikas, jėgos ir skenerio naudojama elektra tokiu būdu taupomi, bet ši ekonomija turi vieną svarbią pasekmę – nežinojimą, iš kur tekstas iškrito: straipsnis ar knygos skyrius, greta kokių kitų autorių šis ar ši pasirodo rinkinyje, kokių knygų apsuptyje stovi reikalingoji savo dalyko lentynoje, daug knygų su tuo pačiu vardu viršelyje ar mažai.Teoriškai įmanoma baigti universitetą perskaičius daug nuo artimiausio konteksto nukirstų tekstų, bet knygų nepamačius ir, kad ir elektroniniu pavidalu, jokios būtent kaip knygos rašytos neįveikus.

Esu iš tų, kam suvokimas labai stipriai pririštas prie teksto materialumo: man reikia pirštais, pagal popieriaus pluoštą rankose žinoti argumento vietą skaitomame tome; matyti, ir taip prisiminti, svarbiąpastraipą puslapyje – iš kairės ar iš dešinės, viršuje ar išnašoje. Tačiau pastebėjimas apie „gabalinį“ skaitymą nėra „popierinės“ skaitytojos skepsis „ekraninių“ atžvilgiu. Jis susijęs ne tiek su lytėjimu ir su puslapio faktūrasukibusia rega, kiek su... kvėpavimu, su skaitymo distancija, kurią nori ir gali įveikti.Su tuo, kaip matomi tekstų ryšiai, sąsajos,  galiausiai tradicijos ir jų pažeidimas ar naujovės, o būtent šių (sąsajų ir minties judėjimo) sėkmės atveju moko universitetai, kur visai netrukus suplauks nauja studentų banga.

Tad ko reikia – skaitymo sprinterių ar stajerių? Kokio skaitymo mokyti – pirmiausia humanitarinių ir socialinių mokslų specialybėse? 

Kalbėti apie informacijos fragmentiškumą, jos cirkuliavimą ir vartojimą nuolaužomis trivialu. Vokiečių romantikai puoselėjo fragmento žanrą intensyviai ilgėdamiesi modernybėje prarandamos visumos. Prancūzų siurrealistai slampinėjo po Paryžiaus kino teatrus, nugriebdami tai vieno, tai kito filmo fragmentus ir taip montuodami savo vaizduotėje naują, keistą, neįprastą filmą. Naujosiose medijose šuoliai iš teksto į tekstą – jų funkcionavimo principas, reikalaujantis greito persijungimo įgūdžių. Juk taip ir elgiamės – tinklaraščių arba socialinių tinklų įrašuose perspėjame, kad mūsų pagamintas šešių pastraipų rašinys – „ilgasisskaitymas“,naujienų portalai žada supratimą per 1  min., o analitinis centras informuoja savo savaitgalio skaitinių skaitytojus, kad siūlomų tekstų trukmė – nuo 1 iki 8 min.Ir tai nėra susiję su nerimu dėl nematomos ar prarastos visumos, tiesiog laikiniai ir erdviniai visumos parametrai gerokai pakito.

Taigi visi gerai valdome trumpąjį skaitymo kvėpavimą, o ilgasis pasitraukia į paraštes: skaitymas ištisomis knygomis – nuo iki – virsta prabanga, o storų monografijų rašymas – kone akibrokštu. Reta akademinė solo parašyta knyga viršija 300 psl., kai kurios leidyklos turi gana griežtą apimties reikalavimą. Nė nepradėsiu apie tai, kad mokslo biurokratija gerokai aukščiau vertina tam tikros rūšies straipsnius nei bet kokias knygas, - tai atskira ir kebli tema. Kalbama ir apie tai, kad teminiai žurnalų tomai nebereikalingi, nes vis vien straipsniai surandami ir skaitomi per duomenų bazes, kur tekstai pasirodo po vieną, į jokius komplektus nesujungti. Žinoma, sąsajas galima atsekti kitaip pakreipus paiešką, bet tai papildomas veiksmas, toli gražu ne visada padaromas.

Tad esame liudininkai to, kad akademinių knygų statusas svyruoja: žinoma, jos leidžiamos, tebėra autoriteto ženklas ir kartais pagrindas, tačiau kada ir kam jas skaityti, nėra visiškai aišku. Nebent ima funkcionuoti kaip vadovėlis, bet taip nutinka retai, arba cirkuliuoja tik tarp tokių pat knygų autorių, bet ir ten kada kaip.

Įdomu, kas nutiks skirtingoms universitetinėms skaitymo praktikoms. Variantų ne taip jau daug: gali prisidėti prie rašinių ir skaitinių trumpėjimo – gal ne iki šešių „ilgojo skaitymo“ pastraipų, bet visgi. Arba tapti negailestingu šlagbaumu siekiant aukštesnio akademinio vertinimo ir statuso – tik stajeriams.

Kai kurie kolegos ir kolegės knygos skaitymą praktikuoja kaip atskirą kurio nors kurso užduotį, pati kartais taip darau. Šio užsiėmimo tikslas – galvoti apie kitokias nei sąlyginai trumpos analitinio darbo formas: apie argumentų šakojimąsi, konteksto sudėtingumą, polemikos detalumą ir individualios manieros smagumą rečiau bėgamoje distancijoje. Tai yra apie tai, kuo ilgasis rašymo ir skaitymo kvėpavimas skiriasi nuo trumpojo. 

Iš dalies tai atsarginis kultūrinis įgūdis – nežinia, ar kada nors prireiks, bet turėti malonu. Na, galbūt malonu, nes kai kas, būna, kenčia.  Iš dalies – priklausymo luomui ženklas, panašus į mantiją: dėvi kartą ar du per gyvenimą, bet savivertė ūgteli ne juokais. Galiausiai – užuomina, kad, įgeidžiui esant, žinosi, kokios distancijos tikėsiesi iš savųjų skaitytojų.

Greitai rugsėjo 1-oji – einu rinkti knygos studentams ir rašyti savosios.

Natalijos Arlauskaitės komentaras skambėjo LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė“.

 

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...